Bajorų giminių ir herbų aprašymai

 


 SEKLIUCKIŲ GIMINĖS GENEALOGIJA

Paruošė: Kauno apskrities Bajorų draugijos narys Vitolis Sekliuckis, herbas Girnų akmuo (lenkiškai ‑ Paprzyca)

1. Pavardės kilmė ir rašyba

Pavardė Sekliuckis, kaip suprantama iš /1, 2, 3/ pateiktos medžiagos apie šios giminės kilmę ir istoriją, yra susijusi su kilmingais žmonėmis, kurie prieš 1228 metus atvyko į Lenkijos karalystę (LK) iš Šventosios Romos imperijos (ŠRI) Čekijos ar Saksonijos teritorijos. Atvykėliai apsigyveno vietovėje, pavadintoje Sekliukai (lenkiškai - Siekluki). Dabartiniu metu čia esąs kaimas vadinamas Senaisiais Sekliukais (Stare Siekluki), esantis Mazovijos (Mazowieckim) vaivadijoje, Białobrzeskim paviete. Šie žmonės nusipelnė tarnaudami tuometiniam Lenkijos valdovui Boleslovui V Droviajam. Tikėtina, kad karalius šias žemes jiems dovanojo už gerą tarnybą (autoriaus prielaida). Tuo metu (13 a.) žmonės dar neturėjo pavardžių. Jie buvo identifikuojami vardu ir kilmės vieta. Pavardės Europoje atsirado tik 15 ‑ 16 a..   

Vietovardžio Sekliukai kilmė neaiški. Jis, tikriausiai, egzistavo prieš Sekliuckių protėviams apgyvendinant šias žemes. Tačiau yra kalbininkų manančių, kad žodžio Siekluki kilmė nėra lenkiška. Pavadinimas galėjo būti perkeltas (atsineštas) iš ŠRI bei apsigyvenusiųjų suteiktas šiai vietovei. Tokią prielaidą galėtų patvirtinti ir tai, kad dabartinės Lenkijos teritorijoje yra dar dvi Sekliukais pavadintos vietovės, esančios Mazovijos ir Palenkės (Podlaskim) vaivadijose, kuriose dvarus valdė Sekliuckiai. Pirmoji išsidėsčiusi Mazovijos  vaivadijoje, Płońskim paviete. Ji seniau Abiejų Tautų Respublikoje - Lietuvos ir Lenkijos valstybėje (LLV) priklausė Wyszogrodzki pavietui. Antroji yra Palenkės vaivadijoje, Bielskim paviete. LLV ji priklausė Drohičino (Drohicki) pavietui. Reiktų pažymėti, kad ši vietovė yra buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) teritorijoje - Palenkėje, kuri nuo 1274 iki 1569 metų priklausė LDK. 1520 - 1795 metais Drohičinas buvo Palenkės vaivadijos centras.

Išvada. Sekliuckių pavardė yra susijusi su vietovardžiu Sekliukai.

Sekliuckių protėviai, atvykę iš ŠRI į LK ir LDK, ilgainiui išsibarstė po pasaulį ir apsigyveno Lietuvoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, Rusijoje, JAV, Prancūzijoje ir kitose šalyse. Jų pavardė, priklausomai nuo šalies bei laikotarpio, buvo įvairiai užrašoma. Pavyzdžiui, Lietuvoje - Sekliuckis, Sekliucianas, Sekluckas, Siekluckas; Lenkijoje - Sieklucki, Sieklicki, Siekluk, Seklucjan; Sovietų Sajungoje ir Rusijoje - Siaklioutskis, Секлюцкиc, Сяклюцкиc, Секлуцкий, Секлицкий, Секлюцкий. Dabartinėse Lietuvos Respublikos istorinėse ir kitose knygose vartojama rašyba: Sekliuckis, Sekliucjan, Sekluckiai (čia, tikriausiai, buvo remiamasi šaltiniais, užrašytais lotynų kalba) bei Siekluckiai (čia, tikriausiai, buvo remiamasi šaltiniais, užrašytais lenkų kalba).

Išvada. Šios giminės žmonės turėjo ar turi pavardę su bendra šaknimi Siekl (lenkiška transkripcija) ar Sekl (lotyniška (lietuviška) transkripcija).

2. Žymesni giminės atstovai, jų sąsajos su Lietuva, veikla ir palikimas

Lietuvos Respublikoje šiuo metu gyvena šie Sekliuckiai: 10-osios kartos atstovai - Vitolis ir Danutė (Bulzgienė), 11-osios - Audrius ir 12-osios - Kristupas bei Paulius. Sekliuckių genealoginio medžio lietuviškosios šakos pradininku laikomas Leonardas Sekliuckis (Leonard Sieklucki), kuris gimė ~ 1610 m. ir valdė dvarą Sekliukuose, Drohičino paviete /2, 3/. Dabartinės Lietuvos teritorijoje Sekliuckiai valdė Bražuolės, Malachovičių, Pavlovo, Bargailių, Martinaičių, Viktorinos, Streželicos, Gornostajiškių dvarus ar palivarkus. Jų visų, išskyrus Gornostajiškių, pastatų neišliko.

Gornostajiškių dvaro ansamblis - Lietuvos Respublikos vietinės reikšmės architektūros paminklas /4, 5/. Manoma, kad seniau ši vietovė vadinosi Eišiškėmis. Vietovardis pasikeitė į Gornostajiškes 16 a., kai apylinkes pradėjo valdyti žymus LDK didikas, valstybės iždininkas I. Hornostajus. Vėliau Gornostajiškių dvaro žemė atiteko kitiems šeimininkams, tačiau vietovės pavadinimas nebesikeitė. 18 a. pab. dvaras priklausė Eišiškių maršalkai Stanislovui Marcinkevičiui. Jo užstatytą dvarą 1798 m. už 160000 auksinų nusipirko Eišiškių maršalka Juozas Sekliuckis (Jozef Sieklucki)19 a. pirmoje pusėje Sekliuckiai sukūrė naują ansamblį su mūriniais pastatais ir parku. Dvaro rūmų fragmentas parodytas 1 pav.

 

1 pav. Gornostajiškių dvaro rūmai.

1880 m., mirus savininkui atsargos majorui Liucijonui Sekliuckiui (Lucjan Sieklucki), dvaras atiteko 4 mažamečiams sūnums. 1887 m. dvaras turėjo 1082 dešimtines (~1180 ha) žemės, iš jų 400 (~440 ha) sudarė miškai ir pelkės /5/. Sovietai Sekliuckių turtą nacionalizavo, o dvaras daugelį sovietų valdžios metų buvo kolūkio "Lenino priesakai" centras /3/. 1982 m. kolūkio lėšomis ir jo pirmininko Broniaus Skiauterės iniciatyva priešais rūmus atidengtas paminklas lietuvių raštijos pradininkui Stanislovui Rapolioniui, kilusiam iš Eišiškių /5/. Deja, atgimimo metais buvo pavogtas paminklo bronzinis biustas.

Tikėtina, kad Sekliuckiai buvo vieni iš Eišiškių bažnyčios fundatorių. Eišiškių bažnyčios šventoriuje yra, kaip rašoma /6/, romantiškos kapinės, kuriose ypač išsiskiria dvarininkų Sekliuckių kapai (žr. 2 pav.). Čia palaidoti šios giminės atstovai Vincentas Sekliuckis (Wincent Sieklucki), jo žmona Marija, jų sūnus Liucijonas ir kiti. Juos trumpai apibūdinsime. Liucijonas Sekliuckis (1823 – 1880) baigęs karo institutą tarnavo kariuomenėje. Pradėjo tarnybą 1842 m. Lietuvos ulonų pulke. Baigė tarnybą 1874 m. būdamas majoras. Apdovanotas ordinais ir medaliais. Baigęs karinę tarnybą gyveno Vilniuje /3/. Liucijono tėvas Vincentas 1820 m. paveldėjo Gornostajiškių dvarą iš savo tėvo Juozo, nupirkusio, kaip minėta, šį dvarą. Vincentas Sekliuckis (1793 - ~1864) buvo Lydos miesto teismo pirmininkas. Už paramą 1863 m. sukilėliams, kurią teikė Vincentas Siekliuckis, caro valdžia dvarą sekvestravo /3, 7, 8/. Vincento žmona - Marija (Ona) Jundzilaitė (Maria (Anna) Jundzill) (~1790 – 1844), jos herbas "Gulbinas" (Łabędź).

2 pav. Sekliuckių kapai Eišiškių bažnyčios šventoriuje.

Išvardinsime kai kuriuos Sekliuckius, kurie anksčiausiai (15 - 16 a.) buvo minimi rašytiniuose šaltiniuose. Šaltinyje /7/ aprašomi šie herbą Kuszaba turintys Sekliuckiai: a) Jonas Sekliuckis (Jan Sieklucki) (~1470 - ~1520), jo žmona – Katarzyna Bobrkowska z Bobrku (herbas Doliwa) (~1480 - ~1530); b) Jonas „Kopačius“ Sekliuckis iš Sekliukų (Jan "Kopacz" Siekliczki de Siekluki) (~1480 - ?); c) ? Sekliuckis (Sieklicki) (~1490 - ?), gyvenęs Plocko žemėje, jo sūnus - Valentas Sekliuckis (Walenty Sieklicki) (? - ~1549); d)Ona Sekliuckytė(Anna Sieklucka) (~1520 - ~1570), jos vyras ‑ Hieronim Chrościechowski z Chrościechowa (herbas Bończa) (~ 1510 ‑ ~1560); e) Sofija Sekliuckytė(Zofia Sieklucka) (~1530 - ~1570), jos vyras ‑ Stanislaw Cedrowski z Cedrowic (herbas Odrowaz) (~ 1540 - ~1590);f) Mikalojus Sekliuckis (Mikołaj Sieklucki) (~1540 - ~1590), jo žmona Barbara Brzeska (herbas Topór) (~1550 ‑ ~1600), duktė Jadvyga Sekliuckytė (Jadwiga Sieklucka) (~1580 - ~1620) bei jos vyras Maciej „Drab“ Laskowski z Laskow (herbas Trzaska) (~1540 - 1590).

Šaltinyje /9/ aprašomi (lotynų kalba) Drohičino paviete Sekliukuose gyvenę Sekliuckiai, kurių dvaro žemės ribojosi su Wygonow dvaro žemėmis. Įvairių metų įvairiuose aktuose minimi šie, taip pat Kuszaba herbą turėję, asmenys: 1543 m. - Leonardas (Leonardus), Zigmantas (Sigismundus), Stanislovas (Stanislaus) ir Adomas (Adam) Sekliuckiai (de Siekluki); 1546 m. - Motiejaus Sekliuckio (Mathiae Sieklucki) žmona Elena (Helena), Jurgio Zelepuchos (Georgii Zielepucha) duktė; 1567 m. - Elenos ir Motiejaus Sekliuckių sūnus Mykolas (Nicolaus); 1595 m. Albertas Sekliuckis (Albertus Sieklucki) - Drohičino pakamaris (succamerarius Drohiciensis) ir Bransko rotmistras (capitaneus Branscensis).

Šaltiniuose /7, 10/ minimas Jokūbas Sekliuckis (Jakub Sieklucki), kuris dar žinomas kaip Jonas Vanagas iš Sekliukų (Jan Jastrzębiec z Siekluk). Jo herbas buvo arba Jastrzebiec /7/, arba Trzaska /10/. Jonas, tikriausiai, gimė ~ 1450 m. Senuosiuose Sekliukuose, o mirė 1512/02/28 (palaidotas Krokuvos katedroje). Jo žmona Agnieszka Beata Tęczyńska, o tėvai - Jakub (Jaszek) z Siekluk (gimęs ~ 1420 m.) ir Anna z Bieździecy. Jokūbas Sekliuckis buvo žinomas karališkasis bajoras (lenk. dworzanin królewski) ir ėjo įvairias pareigas: princesės Elžbietos vyriausiojo prievaizdo (lenk. ochmistrz królewny Elżbiety); Krokuvos burggrafo (lenk. burgrabia krakowski); 1502 m. - Biecko kašteliono (lenk. kasztelan Biecki); 1505 m. ‑ kašteliono Wojnicki. 1502 m. jis pasirašė Aušvico kunigaikštystės (lenk. księstwa Oświęcimskiego) privilegijas, o 1512/02/10 (ar 1511/12/02 ) ‑ priešvestuvinę Lenkijos karaliaus ir LDK didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo ir Barboros Zapolya (Barbary de Zapolie),Vengrijos magnato Stepono Zápolya dukters, sutartį. Seimo reikalavimu, siekiant užtikrinti gynybinę sutartį ir sulaukti įpėdinio, 1512 m. Žygimantas vedė Barborą. Ji mirė po trejų metų ir susilaukė tik dukterų.

Dar vienas ankstyvasis Sekliuckių giminės atstovas yra susijęs su Lietuvos istorijos svarbiu įvykiu - pirmąja spausdinta knyga. Tai Jonas Sekliucianas (Janas Seklucjanas, Seklucianas, Sekliucjan) (Jan Seklucjan, Johann Seklucian, Seklucyan, Seclucian, Seclucianus, Ceclucian, Sekluczian, Jan z Siekluk, Sieklucki) (1500 ar 1510 – 1570 ar 1578), kuris gimė Mazovijos vaivadijoje jau minėtuose Senuosiuose Sekliukuose ar Sekliukuose /7, 11/. Nors /12/ rašoma, kad jis gimė apie 1510 ar 1515 m. Bydgoščiuje, Lenkijos šiaurėje, tačiau žymiai patikimesnis pirmasis variantas.

Jonas Sekliucianas - reformacijos veikėjas: rašytojas, knygų parengėjas ir leidėjas, liuteronų kunigas. Jis 1536 - 1538 m. studijavo Leipcigo universitete, po to pamokslavo Poznanėje. 1543 m. J. Sekliucianas atvyko į Karaliaučių, kur, globojamas Prūsijos kunigaikščio Alberto (Albrechto) Brandenburgiečio (Jogailaičių kilmės /13/), ėmėsi aktyvios leidybinės veiklos. Jis parengė ir išleido pirmuosius protestantiškus veikalus lenkų kalba - Krikščioniško tikėjimo išpažinimą (1544), Mažąjį katekizmą (1545), Didįjį katekizmą ir giesmyną (1547), Naująjį testamentą (1551 - 1553), Postilę (1556). Karaliaučiuje J. Sekliucianas artimiau susipažino ir su lietuviškos raštijos veikėjais: Abraomu Kulviečiu ir Stanislovu Rapolioniu. Pastarasis ypač rėmė kūrybinį J. Sekliuciano darbą.

Įdomus momentas - Gornostajiškių dvaro parke stovi paminklas tame krašte (netoli Eišiškių) gimusiam S. Rapolioniui. Šį dvarą valdė Sekliuckiai, tačiau, kaip minėta, tik nuo 18 amžiaus pabaigos.

J. Sekliucianas 1550 m. gavo Šv. Mikalojaus bažnyčią Šteindame (Knypavoje - Karaliaučiaus miesto rajone). 1556 m. lankėsi Vilniuje. Mirė 1578 m. Karaliaučiuje. J. Sekliuciano raštai turėjo įtakos lietuvių raštijos pradininkams, gyvenusiems ir kūrusiems Mažojoje Lietuvoje. Svarbiausia yra tai, kad 1547 m. išėjusios pirmosios spausdintos knygos lietuvių kalba - Martyno Mažvydo "Katekizmo" pagrindinė dalis buvo išversta iš lenkiško katekizmo, išspausdinto 1545 m. Karaliaučiuje, Hanso Weinreicho spaustuvėje /12, 13, 14/. Beje, toje pačioje spaustuvėje atspausdinta ir M. Mažvydo knyga.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Retų spaudinių skyriaus fonduose saugomas vienintelis iki šiol žinomas šio J. Sekliuciano Mažojo katekizmo "Katechismu text prosti dla prostego ludu" egzempliorius (saugojimo šifras: L-16/61/4), į mokslinę apyvartą sugrąžintas 1997 metais. Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija Vrublevskių bibliotekoje saugomą J. Sekliuciano parengtą katekizmą pripažino regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektu ir įtraukė į UNESCO pragramos "Pasaulio atmintis" Lietuvos nacionalinį registrą (liudijimo registracijos Nr. 25) /12/.

Toliau aprašysime žymesnius Sekliuckių giminės atstovus ‑ LLV valstybinės valdžios pareigūnus: a) jau minėtas Jokūbas Sekliuckis ‑ karališkasis dvariškis, burggrafas ir kaštelionas; b) jau minėtas Albertas Sekliuckis – Drohičino pakamaris (1595 m.); c) Vaitiekus Sekliuckis (Wojciech Sieklicki) - 1591 metais buvo Drohičino pavieto pakamaris /2, 3, 7, 8, 10/; d) Tomas Jurgis Sekliuckis (Tomasz Jerzy Sieklucki) (? - 1675) - buvo Palenkės vaivadijos Drohičino žemės pastalininkis. Valdė dvarus Gardino ir Drotcko (rus. Дротцком) pavietuose, juos 1620 m. pardavė /8/. Jis po pirmojo Chotyno mūšio (1621 m.), kuriame LDK didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus vadovaujama LLV kariuomenė nugalėjo turkus, persikėlė iš Palenkės į LDK /10/. 1671 m. buvo Lydos pavieto pataurininkis, turėjo Lydos paviete Krasulin ir Brzozowce dvarus /3, 7, 8/. Tomas Jurgis yra pradininkas vienos iš Sekliuckių giminės šakų /8/. Jo pirmoji žmona J. Zdanavičiūtė (J. Zdanowicz), o antroji - Barbora Konstancija Skorobohataitė (Barbara Konstancja Skorobohata); e) Aleksandras Sekliuckis (Aleksander Sieklucki) (? - ?) (Tomo Jurgio (žr. d)) sūnus iš pirmos santuokos (su J. Zdanavičiūte) /8, 10/) - Wizki pataurininkis, tarnavo prie Piatigorsko etmono Paco vadovaujamuose pulkuose. Jis dalyvavo antrame Chotyno mūšyje (1673 m.), kuriame karaliaus Jono Sobieskio armija įveikė turkus ir sulaikė jų veržimąsi į LLV /2, 3, 7, 8, 10/; f) Stanislovas Sekliuckis (Stanisław Sieklucki) (1750 - ?) buvo Palenkės iždininkas. Jo žmona ‑ AnelėMalinskaitė (Aniela Malińska), Minsko įgulos viršininko dukra /2, 7/. Pradžioje Stanislovas gyveno Palenkėje, valdydamas dvarą Ostašiuose (Oztaszy), kurį visą 1776 m. išpirko iš savo brolių. Vėliau Lietuvoje valdė Bražuolės (Zaleszczyzna) dvarą (netoli Galvės ežero) ir Malachovičių (Melachowieze) palivarką /2, 8/; g) Juozas Sekliuckis (Józef Sieklucki) (? - ~1820) buvo Lydos pavieto rotmistras, Lydos teisėjas, Eišiškių maršalka. 1798 m., kaip rašyta, išpirko užstatytą Gornostajiškių dvarą. Taip pat valdė Streželicos (Strzelica) dvarą (netoli Eišiškių), vėliau ir Toločkų dvarą Gardino paviete. Jo žmona - A. Komaraitė (A. Komar) /5, 8/; h) Juozas Ignotas Sekliuckis (Józef Ignacy Sieklucki), Stanislovo (žr. f)) sūnus (1778 - ?) - 1808 m. Trakų iždininkas, Trakų žemės teismo pirmininkas, 1815 m. žemutinio Vilniaus žemės teismo asesorius, 1829 m. aukščiausiasis teisėjas (lenk. sędzia graniczny), valdė Bražuolės dvarą. Jo žmona – BarboraOzovskaitė (Barbara Ozowska) /2, 7, 8/.

Reiktų apibūdinti ir dar vieną asmenybę - Barborą Sekliuckytę (Kostrovickienę) (Barbara z Siekluckich Kostrowicka) (? - 1786). Jos pirmas vyras buvo Rylė (Rylle), o antrasis - Samuelis Kostrovickis (Samuel Kostrowicki), tėvas - Vaclovas Sekliuckis (Waclaw Sieklucki), kuris LLV turėjo įvairias žemių pareigūno pareigas – Lydos pavieto sargybinio, miesto raštininko ir medžioklio /7/. Pati Barbora buvo miesto raštininkė ir Lydos pavieto medžioklė, taip pat Vilniaus Šventosios Dvasios (Dominikonų) bažnyčios fundatorė /3/. Šios bažnyčios požemiuose ji ir palaidota. Prie įėjimo į bažnyčią yra paminklinė plokštė, kurią motinai padarė jos sūnus Konstantinas Rylė. Plokštės nuotrauka pateikta 4 pav., o Šv. Dvasios bažnyčios fragmentas - 3 pav. Paminklinė plokštė, kaip ir pati bažnyčia, yra saugomi Lietuvos meno ir architektūros paminklai.

           

3 pav. Šv. Dvasios bažnyčia Vilniuje. 4 pav. Barboros Sekliuckytės (Kostrovickienės) paminklinė plokštė.

Toliau aprašysime įdomią istoriją: trijų žinomų amenybių - Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto (1769 - 1821), jo sūnaus Napoleono II (pilnas vardas pranc. Napoléon François Charles Joseph Bonaparte) (1811 m. Paryžius - 1832 m. Viena) ir žymaus prancūzų poeto Gijomo Apolinero (pranc. Guillaume Apollinaire) (1880 - 1918) galimus ryšius, taip pat kokį vaidmenį čia turėjo Melanija Kostrovickaitė (Melania Kostrowicka), kurios prosenele buvo minėta Barbora Sekliuckytė.

Sekliuckiai giminiavosi su Kostrovickiais, kurių giminės žymiausias atstovas yra žinomas prancūzų poetas Apolineras, t. y. - Apolinarijus Kostrovickis (Apolinary Kostrowicki) /3, 15/. Barbora Sekliuckytė su savo antruoju vyru Samueliu Kostrovickiu (1729 - 1780) turėjo sūnų Onufrijų (Onufr) (~1760 - ?) ir anūką Samuelį (1788 - 1859). Samuelis Kostrovickis su žmona OnaZaleskaite (Anna Zaleska) susilaukė dukters Melanijos.

 Melanija Kostrovickaitė, išlavinta literatūros, istorijos, kalbų srityse, muzikos ir tapybos mene, buvo paimta į Vienos dvarą, Šionbruno rūmus (vok. Schloss Schönbrunn), pas Napoleono antrąją žmoną Mariją Luizą Austrę (pranc. Marie - Louise d'Autriche) (1791 - 1847) /15/. Čia Melanija sutiko Napoleono ir Marijos Luizos sūnų Napoleoną II - antrąjį Prancūzijos imperatorių, turėjusį pravardę Ereliukas.

Napoleono vedybos su Austrijos imperatoriaus Pranciškaus II dukra buvo grynai politinės, jis siekė susigiminiuoti su Habsburgų dinastija ir turėti įpėdinį. Iš karto po gimimo sūnus gavo Romos karaliaus titulą, bet Napoleonui 1814 m. ir 1815 m. palikus jam imperatoriaus sostą Prancūzijoje, didelio pritarimo nesulaukė, jiems pasipriešino ir valstybės nugalėtojos. Ereliukas valdė tik 15 dienų - nuo 1815 m. birželio 22 d. iki 1815 m. liepos 7 d. Ereliukas augo senelio rūmuose Vienoje, jam buvo suteiktas Reichštato (Reichstadt) kunigaikščio titulas, iki 1830 m. nežinojo, kas tikrasis jo tėvas. Su Napoleonu II viltis siejo bonapartistai, bet 1830 m., nuvertus Prancūzijos karalių Karolį X, Napoleonas II jau buvo pernelyg silpnas, kad galėtų užimti sostą - jis sirgo ir anksti mirė (21 metų). Beje, jo pomirtinė kaukė eksponuojama Vienos Šionbruno rūmuose.

Vienos dvareMelanija ir Ereliukas susipažino. Apie Ereliuką Melanija senatvėje yra pasakojusi sūnėnui Marcelijui (Marcin) Kostrovickiui (brolio Liucijono, kuris buvo vedęs Juzefą Sekliuckytę (Jozefa Sieklucka), sūnui), dovanodama jam ne tik savo tapytus paveikslus, bet ir piešinius, akvareles bei aliejumi tapytus kūrinius su Reichštato kunigaikščio parašu /15/.

Melanija ir Ereliukas tapo meilužiais. Jiems gimė sūnus, kurį 18 - metė Melanija pagimdė Italijoje, atsidūrusi ten neišaiškintomis iki galo aplinkybėmis. Pavainikiu - imperatoriškojo kraujo vaiku - pasirūpino ir jis buvo auklėjamas (už Kostrovickių pinigus) Vatikane. Vėliau Melanija grįžo į Lietuvą, gyveno tėvo dvare. O jos ir Ereliuko anūkas - pavainikio sūnaus Italijoje gimęs sūnus - ir tapo Apolineru. Taigi Napoleonas būtų Apolinero prosenelis /15/. Tačiau ši versija nėra akivaizdžiai patvirtinta, nes iki šiol buvo teigiama, kad Apolineras yra kitos Kostrovickaitės (iš kitos giminės ir priklausančios kitam herbui) – Mykolo Kostrovickio (Michal Kostrowicki) dukters Andželikos (Angelika) nesantuokinis vaikas, gimęs Romoje, jo tėvas tiksliai nežinomas.

3. Giminės herbas

Laikui einant Sekliuckių giminės atstovai turėjo tris herbus:Jastrzębec, Trzaska ir Kuszaba /7, 10/. Reikia pažymėti, kad giminės šaka, turėjusi Jastrzębec herbą išnyko 15 amžiuje. Lietuviškoji Sekliuckių giminės šaka susijusi su Kuszaba herbu (jis dar turivardą Paprzyca). Todėl toliau nagrinėsime šį herbą, įvertindami ir tai, kad jo atsiradimas susijęs su dar vienu svarbiu Lietuvos istorijai įvykiu - pirmuoju jos vardo paminėjimu.

Herbas aprašomas taip: baltos spalvos skyde yra sidabrinės spalvos girnų akmuo su verpstu (geležte), o virš herbo šalmo yra aštuoni šuniukai, t. y. šalmo papuošale ‑ 8 šuniukai /1/. Reikia pažymėti, kad heraldikoje balta arba sidabrinė spalva simbolizuoja turtą, dorumą, skaistumą, nekaltybę, taiką ir nuoširdumą, o girnų akmuo - žmonių bedravimą. Šio herbo atvaizdas pateiktas 5 pav.

5 pav. Girnų akmens herbas.

Šaltinyje /1/ pateiktame herbo aprašyme jo pavadinimas yra Papžica (Paprzyca), nurodomi ir trys alternatyvūs pavadinimai: Kuszaba, Ruchaba ir Bychava bei 24 heraldinės giminės. Taip pat pažymima, kad Horodlės unijos (1413 m.) metu šis herbas Bychava buvo suteiktas LDK didikui Mantautui (Monstold). Herbo pavadinimas Paprzyca į lietuvių kalbą verčiamas kaip "girnų akmens verpstas" ("girnų akmens geležtė"). Todėl vietoje žinomo Lietuvoje herbo pavadinimo "Papžica" galėtų būti "Girnų akmuo" (autoriaus pasiūlymas).

Šaltinyje /16/ herbo pavadinimas yra Kuszaba. Čia teigiama, kad herbas atneštas (į LK) iš Čekijos. Šaltinyje /17/ aprašomas herbas turi vardą Kuszaba ir 7 heraldinesgimines: Grochowski, Iwicce, Lochowski, Nieprzecki, Siekluccy, Strusienski, Warszewicki. Jei palygintume /1/ pateiktą heraldinių giminių sąrašą su šiuo, tai matytume, kad jie skiriasi ne tik bendru šeimų skaičiumi heraldinėje giminėje, bet ir sudėtimi: šeima gali būti ir viename, ir keliuose sąrašuose. Be to, kai kurių šeimų pavardės skirtingai užrašomos, pavyzdžiui, Sieklucki, Siekluccy ir Sieklicki, Bokum ir Bokun, Lubowicki ir Lubowiecki ir pan. Šaltinyje /18/ nurodomi dar tokie galimi šio herbo pavadinimai: Kuscawa, Ruczaba. Čia aprašyti keturi Girnų akmens herbo variantai, kurie parodyti 6 pav.

6 pav. Girnų akmens (Papžicos) herbo variantai.

Pirmajame variante (Paprzyca I) rašoma, kad anksyvojo renesanso skydas yra sidabrinės, o girnų akmuo - pilkos spalvos. Šalmo papuošale viršutinėje eilėje vienos šuniukų poros galvos nukreiptos į dešinę, kitos poros - į kairę, o apatinėje eilėje: vieno šuniuko - į kairę, o kitų trijų ‑ į dešinę. Čia /18/ rašoma, kad šis herbas yra labai senas ir taip aprašytas Jono Dlugošo (1415 - 1480) "Brangenybėse" (w "Klejnotach” "lugoszowych /19/), kur pavadintas Kuczaba arba Kuszaba. Knygoje rašoma (lotyniškai): "Kuszaba. Cuius insignia lapis molaris griseus cum ferrea paprzicza in albo campo." Išvertus: "Kušaba. Kur ženklas yra pilkas girnų akmuo su geležiniu verpstu baltame lauke”. Tačiau pažymima, kad Dlugošas savo kitame veikale "Liber benefiorum" teigia herbo skydą esant mėlynos spalvos. Taip pat rašoma, kad arsenalo herbyne nurodoma balta skydo spalva. Teigiama, kad viduramžių teismų raštuose herbas pavadinimu Kuscawa paminėtas jau 1397 metais, pavadinimu Rakwicz - 1580 m., o pavadinimu Paprzyca - 1554 m. Lenkijoje rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą 1622 m. paminėta, kad Sekliuckiai turi herbą pavadinimu Paprzyca.

Antrojo varianto (Paprzyca II) vėlyvosios gotikos skydas yra raudonos spalvos, o girnų akmuo - sidabrinės spalvos. Šalmo papuošale viršutinėje, kaip ir apatinėje, eilėje vienos šuniukų poros galvos nukreiptos į dešinę, o kitos poros - į kairę.

Trečiojo varianto (Paprzyca III) vėlyvosios gotikos skydas yra analogiškas antrajam, bet čia girnų verpstas ne vertikalus, bet horizontalus. Šalmo papuošale šuniukų galvos po keturias yra dvejose įstrižinėse kolonose: kairinėje kolonoje šuniukų galvos nukreiptos į kairę, dešininėje - į dešinę.

Ketvirtojo varianto (Paprzyca IV) anksyvojo renesanso skydas yra baltos spalvos, o girnų akmuo - sidabrinės spalvos. Čia herbas neturi šalmo ir jo papuošalo.

Pirmasis žinomas ir aprašytas herbo (jo skydo) turėtojas (Kuczaba ar Kufzaba pavadinimu), kaip teigiama /1/, buvo Ričardas iš Saksonijos, Kamensko vyskupas (Richard rodem z Saxonji, biskup Kaminski), kuris mirė 1170 metais. Tai užrašyta Miechovo vienuolyno analuose, kurie apima 947 – 1434 metus /20/. Nufotografuotas fragmentas, kuriame aprašomas šis faktas, pateiktas 7 pav.

7 pav. Įrašas apie pirmąjį herbo turėtoją.

Išvados. a) herbo atvaizdas ir pavadinimas gali būti įvairus, tačiau visada herbo skyde yra girnų akmuo su verpstu, o šalmo papuošale - 8 šuniukų galvos; b) dažniausiai vartojami šio herbo pavadinimai yra Paprzyca (lietuviškai Papžica, siūlomas - Girnų akmuo) ir Kuszaba; c) herbas atsirado 12 a. pradžioje (prieš 1150 metus). Herbo atsiradimo vieta - ŠRI (Saksonija). Tai, kaip matyti iš herbo atsiradimo metų, yra labai senas herbas. Priminsime, kad Europoje pirmieji herbai atsirado 12 a. 2 - me ketvirtyje; d) herbas į LK buvo atneštas iš Čekijos. LK jis pasirodė prieš 1228 m., o po 1249 m. perėjo karaliaus žinion; e) herbas LDK oficialiai pasirodė 15 a. pr. po Horodlės unijos (1413 m.), "įskiepijus" į jį Mantautų šeimą. Tačiau Sekliuckių protėviai apsigyventi LDK (Palenkėje), atsinešdami herbą, galėjo jau 13 a. pabaigoje - 14 a. pradžioje. Herbo heraldinėje giminėje Sekliuckiai buvo vieni iš pirmųjų, kurie gavo šį herbą.

Toliau panagrinėsime herbo atsiradimą. Šaltinyje /1/ pateikiama tokia herbo legenda. Viena kilminga Čekijos dama sužinojo, kad jos pavaldinė pagimdė trynukus. Ponia apkaltino ją paleistuvavimu ir žiauriai nubaudė, nes manė, kad taip negali būti – nuo vieno vyro viena moteris negalinti pagimdyti iš karto tiek vaikų. Dievo, kuris gina nekaltuosius, valia labai greitai ir toji ponia pagimdė devynis sūnus. Ponia, ar iš gėdos, ar bijodama vyro rūstybės, liepė bobai aštuonis sūnus paskandinti artimiausioje upėje ir tik vieną sūnelį palikti auklėti. Ponios vyras tuo metu buvo išvykęs. Tačiau Dievo valia jis grįžo kaip tik tuo momentu, kai boba nešė vaikus į mirtį. Jis paklausė bobos, ką ji nešanti. Toji atsakiusi, kad jai liepta paskandinti šuniukus. Ponas iš smalsumo paklausė, ar tarp jų nėra tinkamo medžioklei. Boba parodė, ką turinti. Ponas, pamatęs vaikelius ir sužinojęs viską apie šį įvykį, prisakė malūnininkui sūnus slapta auginti. Kai vaikai paaugo, ponas pasikvietė svečių bei kaimynų ir paklausė jų, ko nusipelno nužudžiusi savo vaikus motina. Visi tokią motiną pasmerkė mirčiai. Ir tuomet tėvas liepė, kad atvestų jo „šuniukus“. Ir atvedė ten aštuonis vienodos plaukų spalvos jaunikaičius, panašius kaip vienas eisena, veidu ir kūnu. Ponas savo sukviestiesiems papasakojo, kas tiems jaunikaičiams nutiko. Tuomet kreipėsi į žmoną, sakydamas, kad už savo padarytą nuodėmę ji nusipelno didelės bausmės, bet ją saugo pats Dievas, jam turinti dėkoti už šventą apsaugą. Ar šio įvykio atminimui, ar padėkai išauginusiam vaikus malūnininkui,ponas papuošė šiuo ženklu herbą - čia autoriai neturi vieningos nuomonės.

Šis pasakojimas turėtų būti traktuojamas (taip, kaip ir pavadintas) kaip legenda ar pasaka. Tačiau ir kitu žvilgsniu pažvelgti į šį pasakojimą, kaip realiai įmanomą įvykį, siūlytų internete (žiūrėta 2014.09.24) rasta ši informacija.

Devynis vaikelius 1971 m. birželio 13 dieną Sidnėjuje, Australijoje, pagimdė Geraldine Brodrick. Nė vienas iš jų neišgyveno. Devynetukas gimė ir 1999 kovo 26 dieną Malaizijoje, tačiau ir šie vaikučiai mirė vos po šešių valandų gyvenimo. Kur kas sėkmingesnio likimo sulaukė amerikietės Nadyos Suleman pagimdytas ir išgyvenęs aštuonetukas.

Jei traktuotume herbo legedoje aprašytą įvykį kaip realiai buvusį, tuomet į kilmingųjų luomą, suteikus jau išnagrinėtą herbą, galėjo būti įvestas malūnininkas ir/arba jo išauginti 8 vaikai (autoriaus prielaida). Aprašytą įvykį artinti prie realybės galėtų ir toliau pateikiama informacija.

Šaltiniuose /21, 22/ pristatomos dvi vokiečių legendos apie vienu metu gimusius 9 kūdikius.

Herbo legendoje /1/ aprašytą ponios vyrą pirmoje legendoje /21/ atitinka konkretus asmuo - grafas Gebhard I (lietuviškai - Gebhardas), kuris 970 - 1017 metais gyveno ŠRI, Saksonijos mieste Querfurt (lietuviškai – Kverfurtas) ir buvo vedęs N. von Wettin (Burchard von Massengam dukterį). Gebhardas iš Kverfurto turėjo brolį Brunoną - šventąjį Brunoną (Bonifacą) (Brun von Querfurt (Bonifacius)) (974 - 1009), arkivyskupą ir vienuolį. Reiktų priminti, kad su šv. Brunonu susietas pirmasis (1009 m.) Lietuvos vardo paminėjimas Kvedlinburgo analuose: "[1009 metais] šventasis Brunonas, vadinamas Bonifacu, vienuoliktais savo atsivertimo metais Rusijos ir Lietuvos pasienyje pagonių trenktas į galvą su 18 saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų" /13/.

Taigi pirmoje legendoje rašoma, kad 9 vaikus pagimdė grafo Gebhardo iš Kverfurto žmona, kuri buvo kilusi iš Saksonijos. Pasilikusi pirmąjį stipriausiąjį kūdikį, likusius 8 vaikus ji liepusi savo tarnaitei prigirdyti tvenkinyje, tarnaitė juos nešusi variniame katile. Ją sutiko ne Gebhardas, bet besimeldžiantis prie šaltinio šv. Brunonas. Sužinojęs tiesą, šv. Brunonas pakrikštijo katile esančius vaikus, suteikdamas jiems Brunono vardus. Jis prisaikdino tarnaitę tylėti, o vaikus atidavė lojaliems žmonėms. 9 - ajam pasiliktam vaikui buvo duotas Burkhart vardas. Vėliau jis tapo ŠRI imperatoriaus Lotaro (Lothar) (1075 - 1137) seneliu.

Šv. Brunonas, prieš išvykdamas į užsienį, saugota paslaptimi pasidalino su broliu Gebhardu, liepęs apie tai nesakyti žmonai. Pastaroji labai išgyveno dėl, jos manymu, įvykdyto nusikaltimo. Kai Gebhardas parodė išgelbėtus ir paaugintus vaikus, tai nepaliko žmonos visiškai nenubaudęs. Jai buvo liepta apsiauti iki raudonumo įkaitintais geležiniais batais. Šie batai ir krikšto katilas vis dar eksponuojami Kverfurto bažnyčioje. Šiandien šaltinis vadinamas Brunono šaltiniu, o tvenkinys, kuriame vaikai turėjo būti nuskandinti, –Vilko tvenkiniu.

Antroje panašioje legendoje /22/ konkretūs personažai nenurodomi, išskyrus tai, kad pono „vaidmenį atlieka“ nekonkretus grafas Brunonas iš Kverfurto.

Išvada. Vokiečių viduramžių legendose aprašomas įvykis, kada grafo iš Kverfurto žmona pagimdo devynetuką, bando paskandinti aštuonis kūdikius, ir juos išgelbsti jos vyras arba šv. Brunonas iš Kverfurto. Šios legendos labai panašios į herbo legendą.

Kad mūsų aprašyto herbo atsiradimas susietas su Kverfurtų gimine dar labiau byloja šaltinyje /1/ aprašyti tokie faktai. Prūsijos istorikai Cristoph Hartknoch (1644 - 1687) ir Caspar Henneberger (1529 - 1600), nagrinėdami Petro Dusburgiečio parašytą (1324 - 26 metais) "Prūsijos žemės kroniką" /23/ (Petri de Dusburg. Chronicon terrae Prussiae“) (Hartknoch in animadv. ad Duisburg Chronicon Prussiae. p. 3, cap, 227 z Hennebergera), nustatė, kad panaši istorija nutiko su Juta (Jutta) - brolio (vienuolio) Meinhardo (de fratre Menecone) Sakso iš Kverfurto (Meinhard de Querfurt) (prieš 1240 - 1299) motina. Meinhardas nuo 1288 iki 1299 metų buvo Kryžiuočių ordino magistras (tryliktasis).

Taigi /1/ rašoma, kad Juta pagimdė devynetuką, pasiliko auginti tik Meinhardą, o kitus aštuonis kūdikius liepė nuskandinti. Vaikelius išgelbėjo Jutos vyras. Ji, išaiškėjus tiesai, prašė atleidimo ir tapo vienuole.

Tikslių duomenų apie Jutą nepavyko nustatyti. Tai galėtų būti Juta iš Saksonijos (Jutta Valdemarsson av Danmark). Ji gimė 1223 m. Sachsen‘e (Saksonijoje), mirė prieš 1267 m. Pradžioje buvo Danijos karaliaus Eric IV žmona, vėliau antrą kartą ištekėjo už Burchard VIII von Querfurt - Rosenburg, Magdeburgo burggrafo (Burrgraf of Magdeburg), tapdama jo pirmąja žmona. Tačiau rastoje apie Jutą informacijoje neužsimenama ją turėjus sūnų Meinhardą. Kita galima Meinhardo motinos versija: Jutta von Saxe - Wittenberg (? - ~ 1267) - antroji Burchard IV von Querfurt ‑ Magdeburg (1186 - 1243 ar 1246) žmona.

Išvada. Pilnas herbas, t.y. su herbo papuošale esančiais aštuoniais šuniukais, galėjo atsirasti 13 a. viduryje suteikiant jį Meinhardo Sakso iš Kverfurto aštuoniems broliams ir/ar juos išgelbėjusiam malūnininkui.

Išvados

Iš pateikto Sekliuckių giminės genealogijos aprašymo galime išskirti ir reziumuoti šiuos įdomesnius ar turinčius ryšį su Lietuvos istorija dalykus: 1) Sekliuckių šeimos herbo tyrimas parodė, kad jis susietas su labai kilmingos Kverfurtų giminės, kurios atstovai rašytiniuose šaltiniuose minimi jau 9 a., atstovais: visu pirma, su Šv. Brunonu Bonifacu (1-asis Lietuvos vardo paminėjimas), 13 - uoju kryžiuočių ordino magistru Meinhardu ir kt.; 2) herbas 11a. pab. - 12 a. pr. galėjo būti suteiktas grafo Gebhard I von Querfurt 8 vaikams ir/arba vaikus išauginusiam malūnininkui. Tačiau labiau tikėtina, kad šį herbą 13 a. gavo Kryžiuočių ordino magistro Meinhard de Querfurt 8 broliai (kraujo) ir/arba juos išauginęs malūnininkas; 3) Sekliuckių šeimos herbas, tikriausiai, yra vienas iš seniausių tarp dabar turimų Lietuvoje - jo pirmasis aprašytas turėtojas (herbo skydo) buvo Saksonijos vyskupas Ričardas, kuris mirė 1170 m.; 4) Sekliuckių giminės atstovo Jono Sekliuciano katekizmas buvo pagrindas M. Mažvydo "Katekizmui". Ši Jono Sekliuciano knyga 1997 m. buvo rasta LMA Vrublevskių bibliotekoje ir paviešinta bei pripažinta regioninės reikšmės dokumentinio paveldo objektu; 5) Lietuvos Respublikos teritorijoje Sekliuckiai turėjo daug dvarų (išlikęs tik Gornostajiškių dvaro prie Eišiškių ansamblis - LR vietinės reikšmės architektūros paminklas), buvo bažnyčių fundatoriai: Eišiškių bažnyčios, Vilniaus Šventosios Dvasios (Dominikonų) bažnyčios. Prie įėjimo į ją yra fundatorės Barboros Sekliuckytės (Kostrovickienės) paminklinė plokštė. Plokštė, kaip ir pati bažnyčia, yra saugomas Lietuvos meno ir architektūros paminklas; 6) Su minėta Barbora Sekliuckyte susijusi įdomi aprašyta istorija. Barbora buvo Melanijos Kostrovickaitės, tarnavusios imperatoriaus Napoleono Bonaparto antrosios žmonos Marijos Luizos Austrės dvare Vienoje, prosenelė. Čia Melanija sutiko Napoleoną II, Marijos Luizos ir Napoleono sūnų, turėjusį pravardę Ereliukas. Jiems gimė nesantuokinis sūnus. Pavainikiu - imperatoriškojo kraujo vaiku - pasirūpino ir jis buvo auklėjamas (už Kostrovickių pinigus) Vatikane. O Melanijos anūkas - pavainikio sūnaus Italijoje gimęs sūnus - tapo žymiu prancūzų poetu Gijomu Apolineru (tai Apolinarijaus Kostrovickio pseudonimas). Taigi Napoleonas būtų Apolinero prosenelis. Tačiau ši versija, liečianti Apolinero kilmę, nėra akivaizdžiai patvirtinta.

Literatūra

1.Kaspar Niesieckij. Herbarz Polski. T. VII, Lipsk, 1841. psl. 248 - 252. http://ebuw.uw.edu.pl/publication/170, žiūrėta 2014.02.11
2.Wywod Familii Urodzonych na Sieklukach Siekluckich. LVIA, fondas 391, aprašas 1, 1820 metai, byla 1553, lapai 202 - 206.
3.Czesław Malewski. Rody i herby szlacheckie na Litwie (XIII). http://archiwum2000.tripod.com/510/malews.html, žiūrėta 2014.11.06
4.Vytautas Levandauskas. Gornostajiškių klasicizmo ansamblis// Statyba ir architektūra, Nr. 3, 1981, psl. 22 - 23.
5.Kultūros paminklų enciklopedija. Rytų Lietuva. Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, psl. 223 – 225.
6.Giedrė Jankevičiūtė. Lietuva. Vadovas. R. Paknio leidykla, 2006, psl. 66.
7.Sieklucki – genealogia. www.genealogia.okiem.pl/sieklucki.htm, žiūrėta 2014.11.10
8.Genealoginė bazė. Sekliuckiai (rusų kalba). http://baza.vgdru.com/1/28560, žiūrėta 2014.10.21
9.Herbarz Ignacego Kapicy Milewskiego: (dopełnienie Niesieckiego): wydanie z ręko-pisu. Kraków, 1870, psl. 367 - 368. http://www.wbc.poznan.pl/publication/1879, žiūrėta 2014.11.06
10.Kaspar Niesieckij. Herbarz Polski. T. VIII, Lipsk, 1841. psl. 332. http://ebuw.uw.edu.pl/publication/173, žiūrėta 2014.09.24
11.Wikipedia: Jan Seklucjan. http://pl.wikipedia.org/wiki/Jan_Seklucjan, žiūrėta 2014.03.10)
12.Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka: Janui Seklucjanui - 500. www.mab.lt/lt/naujienos/seklucjanas, žiūrėta 2014.10.09
13.Alfredas Bumblauskas. Senosios Lietuvos istorija. 1009 - 1795. R. Paknio leidykla, 2005, psl. 17, 238 - 240.
14.Edvardas Gudavičius. Lietuvos istorija. Nuo seniausių laikų iki 1569 metų. 1 tomas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999, psl. 584.
15.Czesław Malewski. Rody i herby szlacheckie na Litwie (XV). http://archiwum2000.tripod.com/522/malews.html, žiūrėta 2015.01.24
16.Kleynoty abo herby państwa y rycerstwa powiatow y miast głownych Korony Polskiey y W. X. L. według obiecadła dla pamięci łacnieyszey położone, Kraków, 1630, psl. 62. http://www.wbc.poznan.pl/publication/37103, žiūrėta 2014.06.29
17.Bartosz Paprocki. Gniazdo cnoty. Krakow, 1578, psl. 1055 - 1057. http://www.dbc.wroc.pl/dlibra/docmetadata?id=5620&from=publication, žiūrėta 2014.05.16
18.Juliusz Ostrowski. Ksiega herbowa rodow Polskich. Warszawa, Cz. 2, 1898, psl. 253. http://ebuw.uw.edu.pl/dlibra/docmetadata?id=232&from=&dirids=1, žiūrėta 2014.05.16
19.Jan. Dlugosz. Insignia seu clenodia incliti Regni Poloniae (Herby albo klejnoty slawnego Królestwa Polskiego). fol. 62, 1464 - 1480.
20.Samuel Nakielski. Miechovia sive promptuarium antiquitatum Monasterii Miechoviensis. Cracoviae, 1636, psl. 67. http://mbc.malopolska.pl/dlibra/doccontent?id=13734&dirids=1, žiūrėta 2014.07.08
21. "Neunn kinder auf einmal", Deutsches Sagenbuch von Ludwig Bechstein. Leipzig, 1853, no. 417, psl. 352 - 353. https://books.google.lt/books?id=AU4WAAAAYAAJ&pg=PA352&redir_esc=y#v=onepage&q&f=false, žiūrėta 2014.02.14
22.A.Kuhn and W. Schwarz, "Die Eselswiese und die neun Bruno's," Norddeutsche Sagen, Märchen und Gebräuche aus Meklenburg, Pommern, der Mark, Sachsen, Thüringen, Braunschweig, Hannover, Oldenburg und Westfalen, aus dem Munde des Volkes gesammelt Leipzig: F. A. Brockhaus, 1848, no. 234, psl. 208 - 209. http://books.google.lt/books?id=TgoLAAAAQAAJ&pg=PR3&redir_esc=y#v=onepage&q&f=false, žiūrėta 2014.02.17
23.Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika. Leidykla "Vaga", 1985, psl. 219.


HERBAS TARNAVA

Tarnawa (lietuviškai - Tarnava) - bajorų giminių herbas. Raudoname heraldinio skydo lauke yra platus baltas arba sidabrinis kryžius. Prie jo dešiniojo krašto - auksinės spalvos pusmėnulis. Virš skydo - šalmas su geltona karūna. Virš karūnos - penkios stručio plunksnos. Šalmą gaubia raudonos spalvos skraistė su geltonu pamušalu akanto lapų motyvais.
Šį herbą turėjo daug Lenkijos bajorų. Pasak legendos herbas į Lenkiją atkeliavęs XI a. Boleslovo Dosniojo ar Kazimiero Teisingojo laikais iš Rodoso (Rodo) salos. Herbą atnešęs Boguhvalovas, kuris mūšyje prie Tarnawos kalno nugalėjo pagonis.
Herbo Tarnawa aprašymas Senkevičių giminės Archyvinėje knygoje (roda Senkevičej) prie geneologinės schemos pagal XIX a. lenkų herbologa Kasper Niesieckyj: raudoname skyde baltas kryžius, jo apačioje, dešinėje pusėje - mėnulis; virš skydo šalmas, ant kurio penkios stručio plunksnos (LVIA F. 391, AP. 11, B.175, L. 2, vertimas iš rusų kalbos). Nurodytame dokumente herbo atvaizdas iškirptas kartu su kitoje lapo pusėje buvusia naudinga informacija apie turėtą giminės turtą, dvarus ir kt.
Herbo figūros, spalvos. Herbe dominuoja raudona spalva: skydo laukas raudonakis, jo centre baltas arba sidabrinis, lygiašonis arba riteriškas kryžius, jo dešinėje aukso spalvos mėnuliukas. Heraldikoje Sidabras arba balta spalva reiškia turtą, dorumą, skaistumą, nekaltybę. Sidabras siejamas su Mėnuliu, perlu, pirmadieniu ir vandeniu - vienu iš Visatos elementų. Raudona spalva reiškia drąsą, narsą, meilę. Ji yra Saturno (kitur Marso), rubino, antradienio (šeštadienio), ugnies ir kraujo spalva (Edmundas Rimša Heraldika, 22 puslapis, 4 eilutė). Kryžius heraldikoje - karų ir krikščionybės simbolis. Virš skydo Tarnawa herbe grotelinis pilkos ar metalo (sidabro) spalvos šalmas. Tokie šalmai heraldikoje atsirado apie 1420m. Šalmas priekinėje dalyje turi grotelėmis uždengtą angą. Ant šalmo yra aukso spalvos (geltonas) kaklo papuošalas. Kaip teigia E. Rimša, iš pradžių jį dėvėjo tik riterių turnyrų prižiūrėtojai, vėliau, jį (papuošalą) be gilesnės prasmės, imta vaizduoti ant visų kilmingųjų herbų šalmų (E. Rimša, Heraldika, 38 puslapis, 2 pastraipa, 5 eilutė). Herbo šalmas papuoštas auksine karūnėle su brangakmeniais. Kai kurios karūnėlės laikomos kilmingųjų heraldikos atributu. Virš karūnėlės herbe 5 stručio plunksnos. Šalmą herbe apsaugo, dengia raudonos spalvos akanto lapai su geltonos (aukso) spalvos pamušalu. 

Visi pasakojimai apie Tarnavos herbo kilmę susiję su riteriu iš Rodo. Bartošas Poprockis savo knygoje "Gniazdo cnoty: zkąd herby rycerstwa sławnego Krolestwa Polskiego, Wielkiego Księstwa Litewskiego, Ruskiego, Pruskiego, Mazowieckiego, Zmudzkiego y inszych Państw do tego Krolestwa nalezacych Książąt y Panow poczatek swoy maią" aprašo Joanitą Boguchvalą, atvykusį į Lenkiją iš už tolimų jūrų. Ženklai herbo skyde simbolizuoja krikščionių riterio kovą su pagonimis (negarbingas pusmėnulio vaizdavimas triumfuojančio kryžiaus atžvilgiu) prie Tarnavos kalno. Nuo to kalno pavadinimo, pasak Poprockio ir kilo herbo pavadinimas. Legendos tikrumas abejotinas, kadangi Poprockis nurodo, kad tai įvyko 1063 metais, o Joanitai apsigyveno Rodose 1308 metais. O pirmasis Tarnavos herbo paminėjimas yra užfiksuotas rašytiniuose šaltiniuose 1220 metais. Na, bet legendos tam ir yra legendos.

Jovita Antanaitienė h. Tarnava, LBKS senatorė, Kauno apskrities Bajorų draugijos Kanclerė ir Tarybos narė.

[Grįžti↑]


HERBAS KOLONA

Kolumna (lietuviškai - Kolona) - bajorų giminių herbas. Žinomi kiti herbo pavadinimai: Pirzchała, Trzaska, Roch, Wezha. Pirmąkart herbas paminėtas 1593 metais. Raudoname heraldinio skydo lauke sidabrinis (šachmatų) bokštas, vainikuotas aukso karūna. Virš skydo grotelinis šalmas su riterio karūna, šalmo papuošalas - bokštas. Šalmaskraistė – raudona, baltu pamušalu. Šis herbas paplitęs Krokuvos, Poznanės Sandomiro ir Lietuvos žemėse.
Šiuo herbu žymėjosi Montvilai, Visockiai, Berlinskiai ir kitos Lietuvos, Lenkijos bajorų giminės. Aukštaitijos - Ukmergės Montvilų kuriems priklauso šis herbas pirmasis protėvis buvo Kristupas Montvila, nuo neatmenamų laikų pasižymėjęs bajorišku kilmingumu, buvęs Lokėnų dvaro Ukmergės paviete dvarininku, turėjęs du sūnus: Samuelį, gim. 1652 m. ir Aleksandrą 1654 m. Kolumna herbo Montvilų giminė ir jos palikuonys nuo seno nuolat turėjo dvarus, nebuvo apmokestinami baudžiaviniu mokesčiu ir naudojosi visomis teisėmis ir prerogatyvomis, deramomis bajorų luomui. Aleksandras Montvila pagal tėvą buvęs Lokėnų dvarininkų, perėmusių Kolumna herbą Montvilų giminės palikuonis, tačiau pagal prosenelio kilmę laikė save Antagynės kilmingųjų dvarininkų herbo Trys Kolumnos giminės tęsėju, o amžiams bėgant jo palikuonys paplito Aukštaitijoje ir Sūduvoje.
Kita atmaina: sidabriniame heraldinio skydo lauke juodas šachmatų bokštas. Virš skydo grotelinis šalmas su riterio karūna. Antšalmis - penkios stručio plunksnos (pakaitomis baltos ir juodos). Šalmaskraistė juoda su baltu pamušalu.

Romas Montvilas, h. Kolona, LBKS, Kauno apskrities Bajorų draugijos narys

[Grįžti]


HERBAS GOES

Goes- kilmingųjų Kuršo (Švedijos, Lietuvos) von Goesų atšakos herbas. Geltoname heraldinio skydo lauke vaizduojamas ožio ragas. Heraldinis atributas naudojamas nuo 1882 m.
Pagal oficialius to meto dokumentus Lietuvos Goesai buvo priskirti Kuršo kilmingųjų luomui, valdė dvarus vakariniame Kurše, atliko tarnybą Kuršo ir Žiemgalos kunigaikščio dvare, Lietuvoje gyveno ir valdė nuosavybę Pociūnuose (Pakruojo r.), Joniškyje, Madvilionyse. Šviesuolių Goesų giminę Joniškyje primins informacinės lentelės.

1900 m. nuotrauka iš Adolfo Sprindžio knygos "Povilas Višinskis".

Nuotraukoje vaidintojų būrelis Medvilionyse. Pirmas sėdi Antanas Gravrogkas. Už jo (dešinėje, vilkintis švarku) - Povilas Višinskis ir tautiniais drabužiais pasipuošusi Gabrielė Petkevičaitė - Bitė. Už P. Višinskio - Teresė von Goes, už jos - dvaro savininkas Stanislovas von Goesas. Paskutinis (su dviračiu) stovi Julijonas Gravrogkas. Plačiau straipsnyje 

Šalia Madvilionių kaimo (Joniškio r.) tebestovi Stanislovo von Goeso (1844–1916) Medvilionių dvaro gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Kai Joniškio rajono valdžia nutarė griauti dvarą, sujudo aktyvūs to krašto visuomenininkai. Jie buvo išgirsti – Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos prie Kultūros paveldo departamento sprendimu 2016 metų vasarį dvaro gyvenamasis namas ir vasarnamis įrašyti į kultūros vertybių registrą.

Grafas Anton von Gravrogk, h. Gravrogk, Kauno apskrities Bajorų draugijos Tarybos narys

[Grįžti↑]


HERBAS KORYZNA

Koryzna - bajorų Koryznų giminės herbas. Raudoname heraldinio skydo lauke vaizduojamas apverstas sidabrinis kryžius, kurio viršutinė dalis perverta strėle nukreipta į dešinę, o virš šalmo karūna ir trys stručio plunksnos.

Žemaitijoje. Sebastijonas, Stanislovo sūnus, 1571 m. Vilniaus pilies raštininkas. Mikalojus, Lietuvos referentas, 1586 m. karališkasis sekretorius, Vilniaus kanauninkas ir Svyžiaus klebonas, bylinėjosi su desidentais dėl šios bažnyčios fundavimo, mirė 1598 m. Bogdonas Lietuvoje 1603 m. fundavo Surviliškio parapijinę bažnyčią. Šcensnas (Laimingasis), 1605 m. Žemaitijos žemės teisėjas. Mikalojus 1627 m. karališkasis rotmistras. Elijošius 1632 m., Vaitiekus iš Vilniaus pavieto 1674 m., Mykolas - Kazimieras, Starobudo medininkas, ir Stanislovas 1679 m. pasirašė Žemaitijos elekciją (dalyvavo valdovo rinkimuose.).
Kazimieras - Petras, 1700 m. Žemaitijos taurininkas. Juozas - Antanas, žemaičių stalininkas ir Veliuonos pavieto rotmistras 1743 m., Augustinas, Juozas ir Karolis iš Upytės pavieto, Tamošius iš Ašmenos pavieto, rotmistrai, 1763 m. pasirašė Lietuvos bajorų manifestą. Karolis 1764 m. pasirašė Lietuvos generalinę konvokaciją (sušaukimai tarp seimų), Raseinių pilies teisėjas 1767 m., žemaičių raikytojas. Tomas 1775 m. Upytės kardininkas. Mykolas 1788 - 1794 m. žemaičių dekanas ir kanauninkas. Mykolas, Jokūbas, Pranciškus, Antanas, Ignotas ir Vaitiekus 1782 m. legitimavosi Galicijoje.
Juozas Upytės kardininkas 1688 m. kaip apdovanojimą už nuopelnus iš karaliaus Jono III gavo iki gyvenimo galo valdyti Liaudų kaimą Žemaitijoje, jo sūnus Antanas turėjo sūnų Pranciškų, o šis su Marijona Lipinskaite paliko sūnų Stanislovą, 1854 m. legitimuotą Karalystėje (Lenkijoje). Juozo sūnaus Jono palikuonys legitimavosi Rusijoje ir 1845 m. įrašyti į Volynės gubernijos bajorų knygas.
Mano giminės atšaka 1840 - 1860 m. legitimavosi Rusijos imperijoje ir įrašyti į Kauno gubernijos bajorų knygas: Augustinas Stanislovo sūnus Valaičių dvaro, Juozas Karolio sūnus Dambavos dvaro, Vincentas Užpurvės dvaro, Konstantinas ir Stanislovas Stanislovo sūnūs Sidžiūnų dvaro paveldėtojai, 1882 m. Kauno gubernijoje.
Pagrindas: „Rodzina, herbarz szlachty Polskiej“, Warszawa, 1910, t. VII, L. 246.

Albertas Koryzna, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narys, kilęs iš Kauno


HERBAS GRAVROGK

Gravrogkai (vok. von Gravrogk ) – Sena Uradel Vokietijos kilmingųjų giminė turinti grafų titulą ir atskirą herbą. IX a. kilusi iš Friesland, XII a. paplitusi Nordrhein-Westfalen, XIV–XVII a. Rheinland-Pfalz, nuo XVII a. gyvena Lenkijoje ir Lietuvoje. Herbas – aukso spalvos skydas, viduryje išsiskleidusi raudona lelija. Virš skydo šalmas, virš jo išsiskleidusi raudona lelija.

Genealogija

Gravrogkai sena Uradel Vokietijos aristokratų giminė, turinti Graf titulą[1] IX a. Gravrogkas pavardė, priklausomai nuo šalies ir laikmečio variavo ir keitėsi: Geuenrothe, Gebenrode, Greverode. Vėliau Garderode, Groroth, Graenrodt, Graurod, Grawroth, Grawrogk ir t.t.[2] Senose kronikose rašoma kad pavardė turėtų būtį Grafenrode, nes šeima kilusi iš Niederländischen und Friesland Grafen von Holland.[3] Diuseldorfo pakraštyje, yra pilis Schloss Garath. Šioje vietoje nuo IX iki XIV a. gyveno Ritter, Herren von Garderode. 1118 m. minima gyvenvietė Grefrath. Šis vardas kilo iš pavadinimo „Rodung der Grafen“ – grafų nuosavybė. Jos savininkais, vėliau čia gyvenančiais, kronikose minimi: Gyvenęs 1118-1172 m. Geldulf V Herren de Greverode, ir jo sūnūs, Arnoldo, Geldolfo ir Gerhardo, brolis Alardo von Gerdenrothe. 1179 m. de Geuerode: Reginboldo, Godefrido, Hermanno. 1221 ir 1232 metais, broliai Arnold, Walter ir Albert von Greverode, Herren zu Grefrath. 1288 m. birželio 5 d. Graf Arnout von Greverode (Grefrath), Bannerträger- vėliavininkasHerzog Rainald_I._(Geldern) lauko vadas [4][5]Schlacht_von_Worringen, žuvo mūšyje. Dar vėliau 1288 m. Henrich von Greverode. 1326 m. Johan von Greverode, Herr zu Grefrath. 1363 m. Statius von Greuerode. 1392 m. Hersten von Greveroden. 1401 m. Gelis von Greverode. 1413 m. Elisabeth von Greuerode. 1422 m. Johan von Greferath ir Gerharg von Greferath. Keli jų minimi kaip Herren zu Greherath, Sande, Cleve, Heithausen.[6] Gyvenanantis Garath vietovėje, Ritter Bruno de Garderode minimas 1271 m. liepos 21 d., kaip grafo von Berg sąjungininkas. Jo sūnus Ritter, Herren, Gerhard von Garderode ir anūkas Bruno, Johannisterhaus Borken pilies Komtur, minimi 1336, 1350, 1380 m..[7] Į Rheinland-Pfalz kraštą bent 1310 m. atsikėlė Lotze de Grawenrode-ištremtas grafo sūnus. Apie šitą įvykį, ir herbą, yra išlikusi sena legenda.[8] Jo palikuonys iki XVII a. pabaigos užėmė aukštus postus.[7][9] 1329 m. Ritter Eberhart von Grarath. 1341 m. Gerlach von Grorod, gyvenę Burg_Frauenstein. Gertrud von Garderode 1296 - 1311m. Cunigunde von Garderode 1321-1333 m. Gerlach von Grorodt 1373 liepos 26 d. Ten pat Otto von Graenrodde, Kurfurst Kancleris bei tarybos narys ir jo brolis Sifridt.[10] 1414-1418 m. Konstanco susirinkimas, dalyvavo Graff Philipp von Gorot su 30 palydovų.[11] Dieter von Graroth, 1416 m. vienuolis St. Alban ir jo brolis Seifried Amtmann zu Wiesbaden (Vaivada) gyvenęs dar 1463 m. Jo sūnus Melchior I von Graroth, Amtmann zu Wiesbaden, mirė 1472 m. birželio 5 d., Schierstein. Palaidotas Pfarrkirche St. Maria. Ant antkapio užrašas: Herrn, Junker, armiger, domicellus. Valdė Schloss_Montabaur pilį, miestą aplink ją, ir žemes. Dukra Agnes, gimusi 1462 m., ištekėjo už Johanns von Langelen. Jų 1486-1547 m. gyvenusi dukra Elisabeth buvo ištekėjusi du kartus. Pirmą karta už Johanes von Bobenhausen, su juo susilaukė sūnaus Heinrich_von_BobenhausenHochmeisterDeutscher_Orden, gyvenusio 1514-1595 kovo 21 d. Antrą kartą už grafo Friedrich VIII Shonburg_auf_Wesel. Susilauke dviejų sūnų: Friedrich IX Graf Schonburg_auf_Wesel ir Meinhard I Graf von_Schonberg auf Wesel, maršalo, gimusio 1530 m. balandžio 26 d. ir mirusio 1596 m. Balandžio 22 d. Jo sūnus Philipps, Amtmann zu Wiesbaden gyveno 1452-1490 m., susitukė su Agnes von Irmtraud. Turėjo du sūnūs Philipps ir Melchior II. Melchior von Groenrodt III, Melchioro II sūnus, 1530 m. vedė grafaitę von Schoenberg auf Wesel, Friedrich von Schoenberg auf Wesel ir Agnes von Dienheim dukrą. Buvo Wisthum Statthalter Aschaffenburg , mirė 1551 m. Antras sūnus Philipps, Amtmann zu Wiesbaden, vedė Anna von Bellersheim, kuri mirė 1540 m., palaidota Wiesbaden, Mauritiuskirche, ten pat palaidotas ir jis 1531 m. 1524 m. jam buvo suteiktas Märker zur Höhe Markgrafas titulas.[9][12] Melchior IV gimė 1511 m. Schierstein. Buvo Amptmann vėliau Vitztum Statthalter zu Aschaffenburg. Kelių valdovų tarybų narys ir patarėjas. Mirė 1578 m. birželio 20 d. Palaidotas Stiftskirche St. Peter und Alexander Aschaffenburg.[11] Antras sūnus Eberhard, Oberamtmann zu Trarbach und Oppenheim, turėjo Landgraf titulą, mirė 1618 m.[13] Jo sūnus Johann, Burggraf zu Mainz, Amtmann zu Odernheim. Jauniausias Philipps II sūnus Johann, Deutschordens Comthur zu Virnsberg zum Kreistag, Rittmeister vor Metz. 1551 m. aprašomas Nurnberg mieste, kaip Deutscher Orden Administrator, ir turintis Reichsfürst titulą Johann mirė 1568 m.[9][14] Vyriausias sūnus Philipps III gimė apie 1503 m. Schierstein, mirė 1565 m. gruodžio 25 d. Palaidotas Wiesbaden-Schierstein, Ev. Pfarrkirche.[15] Buvo vedęs grafaitę Adelheid von Löwenstein, Pfalzo kurfiursto Ludwig I von Löwenstein dukrą. Sekančio kurfiursto Friedrich I von Löwenstein seserį. Heseno archyve yra du dokumentai. Pirmas apie markgrafo titulo suteikimą; 1541 m. spalio 13 d. Märkerrecht auf der „Höhe“ Philips von Groenrode, iki gyvenimo galo. Antrame datuotame 1553 balandžio 14 d., rašoma apie paveldimo markgrafo titulo suteikimą Philipps von Growrog, jo žmonai Adelheid, bei Philips palikuonims „Erbmärkerrecht der Höhe“.[15] Vėliau Philips tapo Vizedomamt_Rheingau Statthalter, juo buvo iki gyvenimo galo. Susilaukė aštunerių vaikų. Dukra Elifabet ištekėjo už grafo Johann Caspar von Sponheim, genant Bacharach, mirusio 1612 m. gegužės 9 d, palaidoti Staudernheim, Evang. Kirche. Sūnus Egenolf von Graenrodt zu Walsstatt, Amtmanns zu Breuberg, mirė 1622 balandžio 22 d. Antras sūnus Christoff Philips gimė 1563 m. buvo Domherr, Tumprobst zu Mainz ir Amptmann zu Bingen, ten ir mirė 1601 m. rugsėjo 25 d. Kronikose minimas kurfiursto tėvu ir tarybos pirmininku.[16] Trečias vaikas, MarkgrafasJohann Bernhard von Grawroth, Oberamtmann zu Otzberg, Amtmann zu Oberlahnstein und Idstein, gimė apie 1550 m. Schierstein, mirė 1627 m. rugsėjo 19 d. Minimas Sienoje, Barselonoje, Upsaloje, Ženevoje. Buvo labai išsilavines žmogus. Yra išlikę jam ir jo sūnums dedikuotų knygų. Vedė Margret Freiherr Riedesel von Bellersheim. Turėjo tris sūnus. Vyresnysis Philipps, Oberamtmann zu Otzberg. Jauniausias Wolffgang. Vidurinysis sūnus, Markgrafas Christoff Georg von Graurod giminės tesėjas Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystėjeAbiejų Tautų Respublikoje. Gimė apie 1590 m. Buvo vedęs du kartus. Juliana von Haaren, su ją 1617 m. susilauke sūnaus Johann Friedriech von Grawrogk, LDK pulkininko. Julios von Haaren giminė kilusi iš Aldenburg. Seniausias protėvis Raban von Haren paminėtas 1040 m. Jo palikuonis Bernard von Haren Burkhard von Hornhausen 1253 m buvo Memle, Kuldigos komturas. 1259 m. būdamas Livonijos Ordino Krašto magistru, dalyvavo Skuodo mūšyje. Žuvo 1260 m. Durbės mūšyje. Christoff Georg antrą kartą vedė Rhein - Wild grafaitę Dorothea Ursula von Steinkallenfels, gimusią 1608 m. sausio 14 d. mirusią 1666 m. gegužės 26 d. Abu palaidoti Meisenheim, Evang Schloßkirche. Turėjo dukrą Juliana Magdalena, gimusią 1631 m.. Tuo metu Europą siaubė Trisdešimties metų karas. Šis karaspilietinisreliginis, giminę beveik sunaikino ir išblaškė. Vieni tos pačios šeimos nariai buvo katalikai, kiti evangelikai. Švedijos karalius Gustavas II Adolfas1625-1633 m. kariavo Vokietijoje, Lietuvoje. Žinoma kad Christoff Georg jam tarnavo. Kaip karaliaus įgaliotas karininkas, leitenantas, kovojo Štralzunde škotų pulke, buvo sužeistas, neteko kojos. 1628 m. gruodžio 12 d. jam ir jo būsimiems palikuonims Švedijos karalius Gustavas II Adolfas patvirtino paveldimą grafo titulą. Prie turimo herbo pridėjo baltus erelio sparnus. Įteiktame rašte nurodė teisminius ginčus spręsti Christoff Georg naudai. Padovanojo dvarus Genius (Hanen) ir Piktupėnus netoli Tauragės. Estijoje Alt Humelshof, dabar vadinamą Hummuli. Grafas Johann Friedrich 1637 m. vedė grafaitę Efrosinia Weismann von Weisenstein iš Bohemijos. Turėjo dvarus Genius, Piktupėnus, Alt Hummelshof, Estijoje, ir dar pagal užstato teisę Gaurę ir Šiaulėnus, į Pietus nuo Šiaulių, šalia Šušvės. Turėjo du sūnus, vyresnį Sigmund von Grawrogk, kuris paveldėjo Alt Humellshof, ir kurio vaikaitis buvo Torno komendantas. Taip pat jaunesnį sūnų Jeremiasz Grawrogk, gyvęnusi apie 1640-1678 metus. Lenkijos Kariuomenės kapitoną.[17] Grafas Jeremiasz Grawrogk buvo Biržų Kunigaikščio Boguslaw Radziwill patikėtinis, revizorius, ir dvarų valdytojas. Biržų Kunigaikštystės seniūnas. Vedė bajoraitę Kristiną Kirkillo.[18] Jeremiasz už užstato teisę valdė dvarus Papyvėsius, prie Pasvalio, Panemunę, Germaniškius, Slepšiškes ir Daukoniškes. Turėjo du sūnus - vyresnįjį Jerzy Fridrych Biržų Kunigaikštystės pasieniunį, ir jaunesnįjį, gyvenusį apie 1658-1727 m, Krzystof Michal, Biržu Kunigaikštystės seniūno pavaduotoją. Krzystof Michal su Dorota Neimant susilaukė sūnaus Jeremiasz gimusio apie 1690 m., ir dviejų dukterų. Grafas Jeremiasz Grawrogk buvo Lenkijos kariuomenės chorazy ir Biržų Kunigaikštystės vyriausiasis medžioklis. Vedė Anna Elizabet Borewicz z Korewa. Paveldejo tėvo dvarus PapyvėsiaiDaukniškiusSlepšikusMažąją PagervęKošeliškiusPanemunę ir Steperkliečius. Turėjo du sūnus ir dvi dukras.[17][18] Vyresnysis sūnus, grafas Krzysztof Wladyslaw gimė 1710 m., mirė 1781m. Buvo Lenkijos kariuomenės vėliavininkas. 1733 m, Išeidamas į atsargą gavo grafo titulą patvirtinantį raštą, išduotą LDK Didžiojo Kanclerio ir Didžiojo Hetmono Kunigaikščio Kaributo Višniaveckio.[17] Vedė bajoraitę Anna Efrosinia Zablocka. Antano Zablocko, Bielsko taurininko dukrą. Jaunesnysis, grafas Stanislaw Zygmunt Grawrogk gimė 1725 m., buvo LDK , Lenkijos Didžiojo Hetmono general-adjutantas. Vėliau Lenkijos karaliaus General-adjutantas. Buvo vedęs du kartus. Teklę Holinską, Mstislavo kašteliono dukterį, o po jos mirties - bajoraitę Bogumilą (Teofilę). Vaikų neturėjo. Grafo Krzystof Wladyslaw Grawrogk vyriausias sūnus Adam Stanislaw Grawrogk buvo Lenkijos karaliaus majoras. Vedė Tekle Newzylowska ir turėjo sūnų Ignac Stanislaw Ambroziji Grawrogk, karininką, vėliau tapusiu Lenkijos ir LDK vienuolių bernardinų vyriausioju gvardilijonu provincijolu. Gyveno Telšiuose, ten ir mirė 1825 m. Jo tėvas Adam Stanislaw mirė 1787 m. Krokuvoje. Antrasis sūnus grafas Krzystof Franciszek Grawrogk buvo LDK kariuomenės pulkininkas. 1782 m. spalio 13 d, Nowem Miescie, vedė Wiktoyja Mikuliczuwną, kuri mirė 1839 m. Kėdainiuose. Turėjo dukrą Ludwika Angela gimusią Kėdainiuose 1784 m. lapkričio 4 d. Valdė dvarus Lančiūnavą prie Kėdainių, Mikoliškis prie Panevėžio, ir Pajiešmenius. Mirė 1791 m. 1776 m. gavo Lietuvos Didžiojo Etmono, kunigaikščio Michal Kazimierz Oginskio raštą, patvirtinantį grafo titulą.[17] Jauniausias brolis grafas Wladislaw Martin Ludwig von Grawrogk gimė 1760 m., mirė 1789 m.. Buvo Prūsijos kariuomenės kapitonas. Nebuvo vedęs. Trečiasis sūnus, Prūsijos kariuomenės kapitonas, grafas Jakob Ferdinand von Grawrogk gimė 1757 m., mirė 1818 m. Švobiškyje. 1790 m. vedė Bauskės burmistro dukterį Susane Gotlibe von Karlshof, gyvenusią 1765-1806 m. Buvo paveldėjęs iš brolių ir tėvo dvarus PapyvėsiaiLančiūnavąMikoliškisPajiešmeniaiPanemuneMineikiškiai. Grafo Jakob Ferdinand von Grawrogk vyresnysis sūnus grafas Jokub Samuel Karol Grawrogk gimė 1794 m. Tarnavo Rusijos kariumenėje nuo 1807 m, dalyvavo kare su Napoleonu, įžengime į Paryžių. 1828-1829 m. kare su Turkija, ne kartą buvo apdovanotas. Į atsargą išėjo 1834 m. lapkričio 13 d. turėdamas papulkininkio laipsnį. Mirė 1855 m. balandžio 2 d. Rygoje. Vedęs nebuvo, mat būdamas jaunas, viename aukštuomenės baliuje, Peterburge, susipažino su jauna, ištekėjusia aristokrate ir įsimylėjo ją visam gyvenimui. Jaunesnysis sūnus grafas Piotr Ferdinand Gotlib Grawrogk gimė 1799 m., baigė vienuolių Bernardinų gimnaziją Troškūnuose. 1826 m. vedė bajoraitę Julijaną Ciolkowiczowną iš Lieporų, šalia Joniškio. Mirė 1843 m. kovo 23 d. netoli Skakų, palaidotas Lieporų kapinėse. Turėti dvarai ir ūkiai buvo jau parduoti, be Lieporų buvo likę dar VoiceliškiaiPiotr Ferdinand Gotlib Grawrogk turėjo vyresnį sūnų Krzystof Jozef Karol Grawrogk, gimusį 1839 m. ir jaunesnį Konstantin Grawrogk, gimusį 1842 m. Keturias vyresnes dukteris; Jakubiną, Anną, Karoliną ir Zuzanną. Grafas Krzystof Jozef Karol Grawrogk 1879 m. vedė baronaitę Julia von Goes. Ji mirė 1885 m. Von Goes Goesai giminė žinoma kaip kilusi iš Portugalijos, Dom Amiã da Estrada aus Santo Vincente da Barca, atvyko i Flandriją kartu su Grafu Heinrich von Burgund 1109 metais.1693 m. Johann Peter von Goes suteiktas grafo titulas. Kurše ir Lietuvoje gyvenanti giminės šaka turi barono titulą. Švedijoje ši giminė taip pat gyva ir dabar. Krzystof Jozef Karol Grawrogk gyveno Telšiuose, vėliau valdė ūkį Lieporuose. Mirė 1913 m, palaidotas Lieporuose, šalia savo tėvo. Grafas Konstantin Grawrogk vedė kitą seserį, Victoria von Goes gyvenusią 1863-1936 m. Konstantin Grawrogk mirė 1900 m. Vyriškų palikuonių jie neturėjo.[17] Medvilionių (Lieporų) dvaras garsėjo kaip vienas svarbesnių lietuvių tautinio atgimimo centrų Šiaurės Lietuvoje. Krzystof Jozef Karol Grawrogk viena dukra Jadwiga ištekėjo už bajoro Xawer Gosicki, kita dukra Maryja ištekėjo už bajoro Wladyslaw Gosicki. Jaunesnis sūnus grafas Julijan Piotr Grawrogk Julijonas Gravrogkas gimė 1885 m. baigė Peterburgo Technologijos Institutą, buvo Kauno Vytauto Didžiojo Universiteto rektorius, mirė 1968 m USA Cleveland. Su žmona Olga vaikų neturėjo. Krzystof Jozef Karol Grawrogk vyresnysis sūnus grafas Antoni Julijan Grawrogk Antanas Gravrogkas gimė 1880 m. gegužės 5 d. Baigė Peterburgo Technologijos Institutą 1910 m. Aktyviai dalyvavo 1905 metų Revoliucijoje. Vadovavo ginkluotam partizanų būriui Dauguose. Buvo 1923 m. vienas iš Klaipėdos sukilimo vadų. 1932-1933 m. Kauno burmistras. Ilgametis Šaulių Sąjungos vicepirmininkas. Kauno Vytauto Didžiojo Universiteto profesorius. Buvo apdovanotas ordinais ir medaliais. Brolių Antoni ir Julijan vardu Kaune yra pavadinta gatvė. Antoni mirė 1958 m. balandžio 1 d. Antoni Julijan Grawrogk 1910 m. Peterburge vedė bajoraitę Stefanija Gruzd - Gruzdytę, gimusią 1884 m. Suvartuvos dvare. Stefanijos močiutės brolis buvo Žemaičių Vyskupas Motiejus Valančius. Gruzdžiai labai sena bajoriška giminė. Žinoma kad jau Žalgirio mūšyje du bajorai Gruzdžiai vadovavo dviems savo atvestiems būriams. Stefanija Gruzdytė mirė 1977 m. Birželio 8 d. Antano ir Stefanijos sūnus grafas Christoph Vytautas von Gravrock gimė 1925 m. gegužės 1 dieną Kaune. Antoni taip pat susilaukė ir dukters Birutės, gimusios 1945 m. Christoph Vytautas dalyvavo 1941 m. birželio sukilimas. Nuo 1943 metų Vokietijos kariuomenėje, kariavo Rytų fronte. 1945 m. gegužes 9 dieną pateko i nelaisvę amerikiečiams, buvo perduotas rusams ir pateko į lagerį šalia Intos. Grįžęs į Lietuvą baigė Vilniaus Universiteto Medicinos fakultetą, atliko daug kelionių-ekspedicijų tolimose Žemės vietose. Parašė knygų filosofinėmis temomis. Susilaukė trijų dukterų ir sūnaus Anton. Christoph mirė 2016 m rugpjūčio 28 d.

Giminės dvarai ir pilys

Seifried von Graroth Amtmann zu Wiesbaden Vaivada gyvenęs dar 1447 metais, valdė Montabaur pilį (Schloss Montabaur), miestą aplink ją, ir žemes.
Grafas Christoff Georg priklausė dvarai Genius (Hanen) ir Piktupėnus netoli Tauragės.
Grafas Johann Friedrich apie 1637 metus turėjo dvarus: Genius, Piktupėnus, Alt Hummelshof, Hummuli dabartinėje Estijoje.
Grafas Jeremiasz Grawrogk įsigijo už užstato teisę Papyvėsius, prie Pasvalio, valdė dvarus: Germaniškius, Slepšiškes, Daukoniškes, Mažąją Pagervę, Košeliškius, Panemunę ir Steperkliečius.
Grafas Krzystof Franciszek Grawrogk valdė dvarus: Lančiūnavą prie Kėdainių, Mikoliškis prie Panevėžio, ir Pajiešmenius.
Grafas Jakob Ferdinand von Grawrogk iš brolių ir tėvo paveldėjo dvarus Papyvėsiai, Lančiūnavą, Mikoliškis, Pajiešmeniai, Panemune, Mineikiškiai.
Grafas Krzystof Grawrogk valdė Medvilionių (Lieporų) dvarą.

Literatūra

[1] Jahrbücher des Vereins für Mecklenburgische Geschichte und Altertumskunde, Band 61 (1896).
[2] Von Himmerod und Rottbitze bis Roda Kerkrade(1996)–Walter Hoffmann.
[3] https://www.houseofnames.com/grevenrode-family-crest.
[4] Der Tag bei Worringen, 5. Juni 1288 Hugo Stehkämper Böhlau-Verlag, 1988 m.
[5] Geschiedenis van hertog Jan den Eersten van Braband en zijn tijdvak, 1859 m. Karel-Frans Stallaert 1 tomas 202 puslapis.
[6] Beiträge zur Localgeschichte des Niederrheins, P. Norrenberg. 1875 m. 4 tomas 15 puslapis.
[7] Annalen des Historischen Vereins für den Niederrhein, inbesondere das Alte Erzbistum Köln, L. Röhrscheid, 1960 m.
[8] Der Kurort Schwalbach. Adolph Genth. 1864 m. Taip pat Rheingauische Alterthümer oder Landes- und Regiments-Verfassung. Franz Jozeph Bodmann 1819 m.
[9] Die Landes-Verfassung M a i n z. 1819. Gedruckt bey Florian Kupferberg, Buchhändler und Buchdrucker. Taip pat: Denkwürdiger und nützlicher RheinischerAntiquarius. Von einem Nachforscher, Der Rheingau Historish und Topograhish. H. von Stamberg 1865 m.
[10] HHStAW fonds 121 No U von Groroth.                                                                                                http://www.inschriften.net/zeige/suchergebnis/treffer/set/0/nr/di051-0036.html#content
[11] C. Justingers Berner-Chronik, von Anfang der Stadt Bern bis in das Jahr 1421.
[12] http://www.inschriften.net/zeige/suchergebnis/treffer/nr/di051-0058.html#content
[13] Historische Kommission für Hessen und Waldeck Elwert Verlag, 1954 m.
[14] Reichsständische Repräsentationsformen im 16. Jahrhundert. Helmut Neuhaus. 1982 m.
[15] HHStAW fonds 121 No U von Groroth 1541 Oktober 13. HHStAW fonds 137 No U 329.
[16] „Geschichte der Stadt Mainz“, 3 tomas, Karl Anton Schaab.
[17] Vilniaus Universiteto Bibliotekos Archyvas Gravrogku giminės fondas F358.
[18] Biržų dvaro Teismo knygos 1620-1745 Raudeliunas-Firkovičius 1982.

[Grįžti↑]


Herbų aprašymai bus dar papildyti. Nenorintys laukti ir pageidaujantys kuo greičiau pamatyti dar nepatalpintą čia savo bajoriškos giminės herbą su herbo ir giminės aprašymu, galite pasidalinti turima informacija ir medžiaga el. paštu: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, norint jį peržiūrėti.  [Kontaktai]. 

Heraldika (iš vok. Herold) - herbų mokslas; heroldas - tai viduramžių pareigūnas, turnyrų metu nustatydavęs riterių kilmę ir herbų teisingumą, vesdavęs turnyrų tvarką pagal pergamento ritinius, kuriuose buvo nupiešti turnyro dalyvių herbai. Jie buvo reikalingi kaip skiriamieji ženklai, nes veidus slėpė geležiniai šalmai. Vakarų Europoje herbai susiformavo XII a., Lenkijoje XIII a., Lietuvoje - po 1387 m., priėmus krikštą. Prieš tai Lietuvoje buvo naudojami asmeniniai žymenys, pavyzdžiui, Gedimino stulpai, dvigubas kryžius ir kt.


Taip pat apie bajorų herbus galite rasti apsilankę svetainėse: LBKS; Žemaičių bajorų draugijaAndrzej Brzezina Winiarski herbynas; Istoriniai šeimų herbai; Kasparo Nesieckio herbynas; Lenkų bajorų herbai; Tadeusz Gajl'io herbynas (Horodlės herbai); Tadeusz Gajl'io LDK bajorų herbai; herbai.lt; VU gidasBesidomintys savo kilme gali pasinaudoti esamais virtualiais archyvais: epaveldas.lt (suskaitmenintų fondų sąrašas); genealogija.lt; kapinių informacijos skaitmeninimo ir duomenų valdymo sistema. Bažnytiniai krikšto, santuokų, laidotuvių metrikai saugomi Lietuvos valstybės istorijos archyve (LVIA), Gerosios Vilties g. 10, Vilniuje (svetainė), skaityklos tel.  8 5 213 7485, (prašymų formos), taip pat dokumentai saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA).

Genealoginių tyrimų metu, norint surasti informaciją apie savo giminę ir grafiškai pavaizduoti giminystės ryšius genealoginėje lentelėje, būtina surinkti pagrindinius asmenų gyvenimo faktus. Pagrindiniais asmenį identifikuojančiais duomenimis yra laikomi asmenvardis, gimimo, santuokos, mirties datos ir vietovardžiai. Šios informacijos šaltiniais gali būti įvairūs dokumentai: krikšto, santuokos, mirties įrašai, parapijiečių sąrašai, dvarų inventoriai, gyventojų surašymų duomenys ir kt.
Pagrindinė genealoginių šaltinių saugykla mūsų šalyje yra Lietuvos valstybės istorijos archyvas (Mindaugo g. 8, Vilnius). Čia yra sukaupta beveik visų Vilniaus, Seinų, Telšių (Žemaičių) XVIII–XX a. pirmos pusės, Panevėžio, Kauno, Kaišiadorių, Vilkaviškio Romos katalikų vyskupijų bažnyčių 1924–1940 m. bažnytinės krikšto, santuokos ir mirties metrikų knygos, kitų tradicinių Lietuvos religinių konfesijų (stačiatikių, sentikių, judėjų, evangelikų-reformatų, evangelikų-liuteronų, musulmonų, karaimų) gimimo, santuokos, ištuokos ir mirties metrikų knygos, civilinės metrikacijos įstaigų dokumentai (1940–2007 m.), Vilniaus gubernijos bajorų deputatų susirinkimo kanceliarijos, Vilniaus ir Kauno gubernijų apskričių bajorų vadovų ir bajorų globos įstaigų, Augustavo gubernijos bajorų vadovo dokumentai, privačių asmenų, šeimų ir giminių archyvai.

Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomi XVIII–XX a. pagrindiniai genealoginiai šaltiniai:
Įvairių religinių konfesijų gimimo, santuokos, ištuokos ir mirties metrikų knygos,
Priešvedybinių apklausų knygos,
Parapijiečių sąrašai,
Bajorystės patvirtinimo aktai,
Bajorų šeimų sąrašai,
Dvarų inventoriai,
Revizijų sąrašai,
Gimimo, santuokos, ištuokos, mirties civilinės registracijos įrašai ir kt.
Dokumentai, priėjimo prie kurių neriboja įstatymai, yra prieinami archyvo dokumentų originalų ir mikrofilmų skaityklose. Archyvo intranete skelbiamos ir archyvo skaitykloje prieinamos įvairių bažnyčių bei bajorų įstaigų fondų 4758 bylų skaitmeninės kopijos.
Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomi pagrindiniai XX a. genealoginiai šaltiniai:
Lietuvos Respublikos piliečių vidaus ir užsienio pasai,
Lietuvos Respublikos savanorių, šauktinių, kareivių ir karininkų dokumentai,
Žemės reformos dokumentai,
Mokytojų, mokinių ir studentų asmens bylos,
Priverstiniams darbams į Vokietiją išvežtų asmenų dokumentai,
1942 m. ir 1959 m. gyventojų surašymo dokumentai ir kt.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad prieigą prie daugelio Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomų XX a. genealoginių šaltinių riboja teisės aktai.

Lietuvos ypatingasis archyvas
Archyvas saugo 1940–1941; 1944–1990 m. NKGB­-MGB-KGB, NKVD-MVD dokumentus: už politinius motyvus teistų asmenų baudžiamąsias bylas, 1941; 1944-1954 m. iš Lietuvos į TSRS atokius rajonus ištremtų asmenų tremties bylas, II pasaulinio karo metais į Vokietiją prievarta išvežtų ir po karo filtraciją praėjusių asmenų filtracines bylas, asmenų, išvykusių iš Lietuvos nuolat gyventi į užsienį, migracines bylas. Lietuvos TSR miestų ir rajonų milicijos skyrių Pasų stalų 1945–1954 m. dokumentus apie pasų ir kitų dokumentų išdavimą, keitimą ir pan.
Archyve taip pat saugomi sovietinių partizanų, II pasaulinio karo metais veikusių Lietuvos teritorijoje, dokumentai, dokumentai apie Lietuvos gyventojų evakuaciją į TSRS gilumą II pasaulinio karo metais, būtinąją karinę tarnybą sovietinėje armijoje 1944–1990 m. patvirtinantys dokumentai, 1919–1991 m. Lietuvos komunistų partijos ir Lietuvos Lenino komunistinio jaunimo sąjungos narių asmens bylos,
Genealoginiai šaltiniai saugomi ne tik valstybės archyvuose, bet ir bibliotekose bei muziejuose: Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomos kai kurių Romos katalikų bažnyčių metrikų knygos ir 230 asmenų fondų, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomos Vilniaus arkivyskupijos kai kurių bažnyčių metrikų knygos bei Lietuvos dvarų inventoriai, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje saugomos kai kurių Telšių (Žemaičių) vyskupijos bažnyčių metrikų knygos.

Elektroninės saugyklos
Atliekant genealoginius tyrimus dažnai naudojamasi įvairių duomenų bazių, virtualių archyvų informacija. "Epaveldas" www.epaveldas.lt – didžiausia Lietuvoje duomenų bazė, kurioje galima rasti genealoginės informacijos. Portalo duomenų bazėje šiuo metu galima rasti 91 Lietuvos Romos katalikų bažnyčios 2312 metrikų knygų, kurios apima laikotarpį nuo 1599 iki 1940 metų, skaitmeninius vaizdus. Bylų skaitmeninimas tęsiamas, tad duomenų bazė nuolat papildoma. Visą skaitmenintų ir planuojamų skaitmeninti Romos katalikų bažnyčių metrikų knygų sąrašą galima rasti Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos interneto svetainėje čia.
Pradedant genealoginę paiešką, būtina surinkti pradinę informaciją: kada, kur gimė, kelintas vaikas šeimoje buvo pasirinktas asmuo, kokioje bažnyčioje pakrikštytas; kada, su kuo, kokioje bažnyčioje tuokėsi, kada ir kur mirė ir t. t. Šią informaciją galima sužinoti, apklausus vyresnės kartos giminaičius. Surinkta informacija patikrinama ir patikslinama, peržiūrint bažnytines metrikų knygas.
Bažnytinių metrikų knygų įrašai nuo XVII a. iki 1827 m. buvo rašomi lotynų kalba, nuo 1828 iki XIX a. vidurio – lenkų, nuo XIX a. vidurio iki 1920 m. – rusų, Pirmojo pasaulio karo metais daugelyje parapijų – vokiečių, po Pirmojo pasaulinio karo Telšių vyskupijoje – lietuvių, Vilniaus vyskupijoje – lotynų ir lenkų kalbomis. Taigi asmenvardžiai ir vietovardžiai kai kuriuose dokumentuose yra sulenkinti ar surusinti: tarkim, pavardė Arlauskas dokumentuose bus Orlowski arba Орловский, vardas Jurgis dokumentuose – Jerzy arba Георгий, Юрий; vardas Laurynas – Wawrzyniec arba Лаврентий; vietovardis Varėna – Orany arba Ораны; vietovardis Zarasai – Jeziorosy arba Ново Александровск ir t. t.
Sudarant genealoginę lentelę, rekomenduojama laikytis kelių pagrindinių taisyklių:
Giminės genealoginė lentelė sudaroma įrašant asmenų vardus, pavardes gimimo / mirties datas, pagal poreikį galima pažymėti ir gimimo vietą. 
Braižant genealoginę lentelę svarbu laikytis kartų chronologijos taisyklės, pagal kurią vienos kartos asmenys turi būti vaizduojami tame pačiame lygmenyje.
Asmenys įrašomi į genealoginę lentelę chronologiškai iš kairės į dešinę. Kairėje pusėje rašomi vyresni vaikai, dešinėje – jaunesni. Žinant asmenų chronologinio vaizdavimo taisyklę, galima nustatyti, kuris vaikas šeimoje buvo vyriausias ar jauniausias, net kai nėra žinomos tikslios vaikų gimimo datos. 
Vyriškoji giminės linija turi būti vaizduojama kairėje, o motinos – dešinėje pusėje. Matrimonialinis ryšys vaizduojamas tarp vyro ir moters, įrašant jų santuokos datą ir vietą. Šalia moters vardo būtina įrašyti jos mergautinę pavardę.

Informacija apie archyvus: http://www.archyvai.lt/lt/genealogine-paieska.html 

[Grįžti↑]

Kovas 2024
Pr A T K P Š S
26 27 28 29 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Dabar svetainėje 2 svečių ir narių nėra

Kaunas Nobility Society

MŪSŲ KAUNO APSKRITIES BAJORŲ DRAUGIJA - tai asociacija vienijanti žmones, kurių protėviai buvo bajorai ir yra teisėta Lietuvos bajorystės paveldo perėmėja. Lietuvos bajorija, valdžiusi ir gynusi Lietuvos valstybę, susiformavo daugiau nei prieš 600 metų.

Siekiame populiarinti Lietuvos Karalystės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Kauno krašto bajorijos istorinį paveldą ir tradicijas.
Savo aktyvioje veikloje diegiame teisingumo, garbės, orumo, kilnumo ir pareigos principus.

Svarbiausia pagarba ir meilė Lietuvos valstybei, tautai, jos istorijai, kalbai, kultūrai, šeimai, krikščioniškosioms vertybėms.

Esame atviri pasiūlymams prisijungti prie pilietinių akcijų, iniciatyvų ir renginių.

Jūs galite asociaciją paremti, visi reikalingi duomenys čia.

III-asis Lietuvos Statutas
(galiojęs 1588 - 1840)

 [Valstybė] [Organizacijos]

[Įm.:Gavyba Statyba Technika 

Finansai Apsauga Sveikata

Kelionės Nakvynė Reginiai

Žiniasklaida   Informatika]

[Mokslas:Institutai Universitetai

Kolegijos Gimnazijos Kita]

logotipas

Logotipo kodas/failas