Bajorijos pradžia

Nuo seniausių laikų, kai prasidėjo rastis socialinių ir turto skirtumų, pradėjo kurtis valstybės – įtakingiausių senatorių ir aukštųjų valdininkų šeimos, pradėjo naudotis privilegijomis visuomenėje, stengėsi išsiskirti iš kitų asmenų ir išnaudoti savo luomo privilegijas. Lietuvos bajorai – tai senas socialinis sluoksnis. Bajorais plačiąja prasme buvo vadinama visa kilmingoji ir privilegijuotoji visuomenės dalis. Pats terminas bajoras yra skolinys. Jis žinomas turkų ir slavų kalbose: gudų – bajar, rusų – bajarin, mongolų ir turkų šaknis bai reiškia valdovo gvardijos šauniuosius kareivius. Lenkijos valstybėje po valakų reformos priėmę kriščionybę bajorai pradeda vadintis šlėkta. Lietuvoje lotyniškai rašytose metrikų knygose bajorų luomas rašomas – nobilis, panašiai kaip ir Anglijoje, Prancūzijoje – nobility, noblesse (kilmingasis), o po 1795 m. Lietuvos Lenkijos valstybės padalijimo – kaip ir Rusijoje – dvoriain.

Lietuvoje bajorystės užuomazgos jau matyti dar prieš valstybės susikūrimą XIII amžiaus pradžioje. Kaip ir kituose kraštuose,  bajorystė buvo susijusi su karo tarnyba kunigaikščiui ir žemės valdymu. Tai buvo būtina ir natūralu, nes valstybei besiformuojant kunigaikštijų jungimosi būdu svarbiausias bajorijos uždavinys buvo savo apylinkės ir krašto gynimas bei karo tarnyba savo kunigaikščiui. Valstybei plečiantis į rytus, didelė dalis užkariautų žemių kaip atlyginimas būdavo išdalijama bajorams.

Valstybei stiprėjant, pamažu išsiskyrė žymesnieji bajorai – didikai, virsdami artimaisiais didžiojo kunigaikščio patarėjais, bendradarbiais, kariuomenės vadais, tarnautojais, kiti liko tik kariai ir žemvaldžiai. Politinė bajorijos reikšmė ėmė kilti Kęstučio, Jogailos, Vytauto laikais. Bajorijos įtaka didėjo daugėjant privilegijų, įvairių teisių ir laisvių garantijų. 1588 m. III Lietuvos Statutas  galutinai patvirtino žemės nuosavybę. Jame plačiai traktuojama asmens laisvė ir neliečiamybė, nors iškovotos bajorų teisės ir privilegijos buvo užrašytos ir 1529 bei 1566 metų Lietuvos Statutuose. Tokiu būdu bajorų įtaka, pradėjusi reikštis nuo pat valstybės susikūrimo, vis didėjo valstybiniame, kultūriniame ir ekonominiame gyvenime, kol pamažu visos Lietuvos likimas pateko į bajorų rankas. Taip buvo paruoštos sąlygos Horodlės aktui ir Liublino unijai. Nuo 1569 metų Liublino unijos prasidėjo bajorijos viešpatavimas Lietuvoje, tęsęsi iki trečiojo Lietuvos padalijimo 1795 metais. Lietuvai po pasidalijimo patekus Rusijos valdžion, Lietuvos bajorijos politinė įtaka kiek sumažėjo, nors kultūrinėje ir visuomenėje srityse bajorai dar užėmė labai svarbią vietą. Tačiau 181 ir 1863 m. Sukilimai, taip pat ir 1861 metų baudžiavos panaikinimas lėmė bajorijos įtakos mažėjimą. Galutinai Lietuvos bajorija kaip luomas (panašiai buvo ir visoje Europoje) išnyko po Pirmojo pasaulinio karo. 1918 m. Lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės Taryba, paskelbusi Lietuvos Nepriklausomybę, priėmė pirmąją Laikiną Konstituciją, kuri panaikino visus luomų skirtumus, ir bajorija neteko visų savo privilegijų, bajorai tapo lygiais Lietuvos piliečiais, kaip ir visi miesto ir kaimo gyventojai. Po 1922 m. Žemės reformos Lietuvoje sunyko ir buvusi bajorijos , kaip dvarininkų, ekonominė pirmenybė. Ekonomiškai jie tapo lygūs su stambiaisiais ūkininkais. Lietuvos bajorijos vaidmuo tautinio atgimimo judėjime, Lietuvos Nepriklausomybės paskelbime ir po to  dar nepakankamai tyrinėtas ir nušviestas. Kaip žinoma, kelias į Lietuvos nepriklausomybę buvo gana ilgas, ne rožėmis klotas. Daug kartų Lietuva pakildavo kaip atgimstanti ir daug kartų vėl pritildavo, užspringusi ašaromis, pabarstyta švinu, aplaistyta savo vaikų – tiek bajorų, tiek ir valstiečių – krauju. Lietuvos istorijoje XVIII – XIX amžiuje matome istorikų nustatytus lyg ir du tautinio atgimimo laikotarpius, tačiau iš tikrųjų tai buvo nuoseklus tautinio atgimimo kilimas. Kaip to atgimimo istorijoje dalyvavo Lietuvos bajorai? Sąlygiškai vadinamas pirmasis tautinio atgimimo laikotarpis, kilęs Lietuvoje, buvo pažadintos europietikšo romantizmo bangos XIX amžiaus antrajame ketvirtyje. To paties amžiaus pabaigos "Aušros" ir "Varpo" laikotarpis davė naują impulsą kitam tautinio atgimimo tarpsniui.

Pirmajame, romantiškajame statutinio atgimimo laikotarpyje reiškėsi beveik vieni bajorai. Tai labai gerai matome iš literatūros, nors ji rašyta lenkų kalba. (Nepamirškime, kad literatūra lietuvių kalba pragarišką vaidmenį turėjo spaudos draudimas lotyniškais rašmenimis.) tokie lenkiškai rašę Lietuvos bajorai kaip Teodoras Narbuas, Adomas Mickevičius, Juzefas Ignacas Kraševskis, Adomas Honoris Kirkoras, Vladislovas Sirokomlė sukūrė didžiulės vertės Lietuvos istorinius kūrinius. J. I. Kraševskio istorinės poemos "Vitolio rauda" reikšmė lietuviams lyginama su "Odisėjos" ir "Iliados" reikšme graikams, su "Eneidos" reikšme romėnams, su "Senuoju Testamentu" žydams.

Lenkiškai rašiusiems Lietuvos bajorams sunku buvo įsivaizduoti Lietuvą, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją ne bendros jungtinės Respublikos sudėtyje nei kalbos, nei valstybinės – politinės sąmonės atžvilgiais. Tai rodo ir 1897 metų Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenys. Bajorai sudarė 5,2 % visų gyventojų. Savo gimtąja kalba 27,7 % bajorų laikė lietuvių kalbą, o Kauno gubernijoje tokių buvo net 36,6 %. Tai aiškiai nurodo bajoras Mečislovas Davainis-Silvestraitis "Aušroje" savo straipsnyje "Ar pritinka mūsų bajorams būti lenkais" Jis rašo, kad "pavietinėse maršalkų raštinėse bajorai priskaito save prie žemaičių arba prie lietuvių, kas ant vieno pareina, o retai kas prie lenkų <...> Vakaruose Žemaitijos ir bajorai nemoka lenkiškai, o namie ir svetur kalba lietuviškai".

Pažangieji Lietuvos bajorai, įsijungę į tautinio atgimimo sąjūdį, kartu su kitais Lietuvos inteligentais atliko svarbų darbą atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę, jie kovojo ir su lenkiškuoju nacionalizmu. Tai ryškiai rodo bajoro Kazimiero Mongirdo straipsnis "Viltyje": "Lietuvos lenkai endekai lietuvius persekioja, demoralizuoja, muša už tuos nuopelnus, kuriuos mes, lietuviai, padarėme lenkams, keldami jų kultūrą <...>, palikite vadovauti mūsų tautai mūsų mylimoje tėvynėje Lietuvoje mums, pažangiesiems lietuvių bajorams kartu su lietuvių inteligencija, jums už jūsų darbus vieta turi būti kitur <...>. Daug Jūsų, Lietuvių pažangiųjų bajorų, padėjo kelti lietuvių tautą iš miego. Kai kurie iš Jūsų buvo persekiojami <...>, yra tarp Jūsų daug pažangiųjų bajorų, nepaprasto gabumo ir drąsos žmonių. Grįžkite drąsiai atgal, būkite lietuviais, vartokite šeimynose lietuvių kalbą, meskite paprotį vartoti lenkų kalbą, kalbėdami lietuviškai, patrauksite į save savo kaimynus, draugus, pažįstamus. Dirbkite Jaunosios Lietuvos naudai <...>. tautiečiai Lietuvos pažangieji bajorai, su Dievo padėjimu stokite į bendrą darbą, kelkime lietuvių kultūrą. Atsiminkite, kad vienybėje galybė". Iš tokių Lietuvos Nepriklausomybės aušroje aktyviai pasireiškusių bajorų galima minėti Donatą Malinauską, Mečeslovą Davainį-Silvestrainį, Gabrielių Landsbergį-Žemkalnį, Andrių Domaševičių, Antaną Žmuidzinavičių, Tadą Daugirdą, Juozą Talak-Kelpšą, Mykolą Šleževičių, brolius Biržiškas, Feliciją Bortkevičienę, Zenoną Ivinskį, Tadą Ivanauską ir daug kitų. Net keturi lietuvių bajorai: Stanislavas Narutavičius, Jonas Smilgevičius, Donatas Malinauskas ir Mykolas Biržiška – buvo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai – jie pasirašė 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktą. Daug bajorų dalyvavo nepriklausomybės kovose, Lietuvos politiniame ir kultūriniame gyvenime. Štai 1932 m. J. Tumas-Vaižgantas rašė: „Lietuvos bajorija, ypač smulkioji, pajuto istorinį savo uždavinį eiti su liaudimi, iš kurios ji nebuvo ištraukta, nors ir į kitas privilegijuotųjų knygas įrašyta, ji drąsiai ir lietuviškai atkakliai ėmė grįžti atgal į liaudies lietuviškumą, tuo pačiu silpnindama lenkiškąjį elementą Lietuvoje. Iš pradžių pravardžiuota jie renegatais; bet išvydus garbingus ir humaniškus jų darbus susitikta su likimu. Minėtini Putvinskiai, Petkevičiai, Bortkevičiai, Sleževičiai, Liandsbergiai, Pečkauskai, Ivanauskai, Gedgaudai-Didžiuliai, Bukontai, Pabrėžiai, Zagurskiai, Rozanai, Savickiai, Kareivos, Anusavičiai, Butkevičiai, Dembskiai, Kasakauskiai, Račkauskiai, Fromai, Silvestravičiai, Paškevičiai, Pancerzynskiai, Daugirdai, Zubovai, Vytartai, Kušeliauskiai, Šliogeriai, Biržiškiai, Liutkevičiai, Juškevičiai, Lenkauskai, Šilingai, Nagevičiai, Fledžinskiai, Tornau, Tamoševičiai, Karevičiai, Chodakauskai, Bytautai, Plechavičiai, Daukantai, Ivinskiai ir daugybė kitų: dauguma nė žinoti nebežinojome, kad jie bajorai ir Lietuvos "Lenkai".

Reikia pasakyti ir tai, kad nemaža Lietuvos bajorų neįsijungė į lietuvių tautos atgimimo sąjūdį, neprisidėjo nei prie Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo, nei prie Lietuvos valstybės įtvirtinimo. Dalis jų liko nuošalyje nuo Nepriklausomybės uždavinių sprendimo, o kita dalis net tapo atvirais Nepriklausomybės priešais. Taip buvo todėl, kad jie nesugebėjo atsikratyti bajoriškos tautos sampratos ir neįsivaizdavo Lietuvos valstybės, nesusijusios su Lenkija. Tam, aišku, įtakos turėjo, kaip nurodo Č. Laurinavičius, kad "Lietuvos valstybės kūrimasis, žinia, nebuvo sklandus. Nepraėjus nė trims mėnesiams po minimos sutarties (Turima galvoje Lietuvos – Sovietų Rusijos taikos sutartis – B.V. ) prašymo, t.y. spalio 8 d. Lenkijos kariuomenės daliniai, vadovaujami generolo L. Želigovskio, užėmė Lietuvos sostinę Vilnių. Lietuvai tai reiškė ne šiaip teritorijos dalies praradimą: lenkų agresija skaudžiai atsiliepė Lietuvos vidaus bei užsienio politikai ir tai dar liūdniau – įstūmė Lietuvą į permanentinį konfliktą su savo istorija." Vilniaus krašto okupavimas, prasidėjusi ideologinė kova su Lenkija ir beveik visiškas izoliavimas nuo jos vertė peržiūrėti Lietuvos bajorijos vertinimą kaip ir bendros istorijos su Lenkija vertimą. Todėl įsijungę į Lietuvos valstybės kūrimo darbą Lietuvos bajorai ilgą laiką nesireiškė kaip atskira visuomenės grupė ir tik praėjus 10 metų po Nepriklausomybės paskelbimo 1928 m. Įsikūrė Lietuvos bajorų draugija, siekianti "Atgaivinti senovės Lietuvių dvasią, palaikyti savo tautos, savo tėvynės, savo laimės, meilę, branginti, kaip ir senovės Lietuviai, laisvę, ginti Nepriklausomą Lietuvą".

Straipsnio autorius: dr. Bronislovas Vonsavičius, h. Gulbė, žurnalas "Lietuvos Bajoras".

[Grįžti

Kovas 2024
Pr A T K P Š S
26 27 28 29 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31

Dabar svetainėje 3 svečių ir narių nėra

Kaunas Nobility Society

MŪSŲ KAUNO APSKRITIES BAJORŲ DRAUGIJA - tai asociacija vienijanti žmones, kurių protėviai buvo bajorai ir yra teisėta Lietuvos bajorystės paveldo perėmėja. Lietuvos bajorija, valdžiusi ir gynusi Lietuvos valstybę, susiformavo daugiau nei prieš 600 metų.

Siekiame populiarinti Lietuvos Karalystės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Kauno krašto bajorijos istorinį paveldą ir tradicijas.
Savo aktyvioje veikloje diegiame teisingumo, garbės, orumo, kilnumo ir pareigos principus.

Svarbiausia pagarba ir meilė Lietuvos valstybei, tautai, jos istorijai, kalbai, kultūrai, šeimai, krikščioniškosioms vertybėms.

Esame atviri pasiūlymams prisijungti prie pilietinių akcijų, iniciatyvų ir renginių.

Jūs galite asociaciją paremti, visi reikalingi duomenys čia.

III-asis Lietuvos Statutas
(galiojęs 1588 - 1840)

 [Valstybė] [Organizacijos]

[Įm.:Gavyba Statyba Technika 

Finansai Apsauga Sveikata

Kelionės Nakvynė Reginiai

Žiniasklaida   Informatika]

[Mokslas:Institutai Universitetai

Kolegijos Gimnazijos Kita]

logotipas

Logotipo kodas/failas